Skurdžių pajamų statistika

Duomenys išgauti 2020 m. gegužės mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2021 m. spalio mėn.

This Statistics Explained article has been archived on 10 June 2021, for updated data see Living conditions in Europe - income distribution and income inequality.

Pagrindiniai akcentai

2018 m. ES 27 skurdo rizikos (po socialinių pervedimų) lygis buvo 16,8 proc., t. y. beveik nepakitęs nuo 2017 m. (16,9 proc.).

2018 m. dėl socialinių pervedimų 8,2 proc. ES 27 gyventojų pakilo virš skurdo ribos.

2018 m. 20 proc. ES 27 gyventojų, gaunančių didžiausias disponuojamąsias pajamas, gavo 5,1 kartų daugiau pajamų nei 20 proc. gyventojų, kurių disponuojamosios pajamos mažiausios.

Skurdo rizikos lygis 2018 m.

Šiame straipsnyje apžvelgiama nauja statistika apie skurdžias pajamas ir pajamų skirtumus Europos Sąjungoje (ES). Gyvenimo lygis įvairiose šalyse dažnai lyginamas pagal jų bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Taip piniginiais dydžiais išreiškiami šalies turtas ir klestėjimas pagal ekonomikos dydį, padalytą iš šalies gyventojų skaičiaus. Tačiau šis pagrindinis rodiklis neatskleidžia pajamų paskirstymo šalyje ir nesuteikia informacijos apie nepiniginius veiksnius, kurie gali būti labai svarbūs nustatant gyventojų gyvenimo kokybę.

Visas straipsnis

Skurdo rizikos lygis ir riba

Nuo 2010 m. (kai buvo pradėta rengti ši duomenų eilutė) iki 2011 m. skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) ES 27 padidėjo nuo 16,5 proc. iki 16,9 proc. Per kitus dvejus metus šis lygis buvo palyginti stabilus, o 2014 m. didėjo daugiau ir pasiekė 17,3 proc. 2015–2016 m. laikotarpiu augimas buvo mažesnis (0,1 procentinių punktų per metus). 2017 m. pastebėtas pirmas pastebimas sumažėjimas – iki 16,9 proc., o 2018 m. rodiklis dar šiek tiek sumažėjo – 0,1 proc. punktų. Taigi per pastaruosius dvejus metus, apie kuriuos turima duomenų, ES 27 skurdo rizikos lygis vėl tapo panašus į 2013–2011 m. lygį.

Už šio ES 27 rodiklio, apskaičiuoto pagal nacionalinių rezultatų vidurkį, kuriam pritaikytas svorinis koeficientas, slypi dideli ES valstybių narių skirtumai (žr. 1 grafiką). 2018 m. septyniose valstybėse narėse: Rumunijoje (23,5 proc.), Latvijoje (23,3 proc.), Lietuvoje (22,9 proc.), Bulgarijoje (22,0 proc.), Estijoje (21,9 proc.), Ispanijoje(21,5 proc.) ir Italijoje (20,3 proc.) mažiausiai penktadalis gyventojų priklausė skurdo rizikos grupei.Tokia pat padėtis buvo Serbijoje (24,3 proc.), Juodkalnijoje (23,6 proc.; 2017 m. duomenys), Turkijoje (22,2 proc.; 2017 m. duomenys) ir Šiaurės Makedonijoje (21,9 proc.). Kalbant apie valstybes nares, mažiausios rizikos grupės nustatytos Čekijoje (9,6 proc.), Suomijoje (12,0 proc.) ir Slovakijoje (12,2 proc.). Islandijos rodiklis (8,8 proc.: 2016 m. duomenys) buvo dar mažesnis.

1 grafikas. Skurdo rizikos lygis ir riba 2018 m.
Šaltiniai – Eurostatas (ilc_li01) ir (ilc_li02)

Skurdo rizikos riba (taip pat pateikta 1 grafike) – tai 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos. Norint lyginti šalių duomenis, ji dažnai išreiškiama perkamosios galios standartais (PGS), kad būtų atsižvelgta į pragyvenimo išlaidų skirtumus įvairiose šalyse. 2018 m. ES valstybėse narėse šios ribos vertės buvo labai įvairios: nuo 3 767 PGS Rumunijoje iki 13 923 PGS Austrijoje. Liuksemburgo rodiklis buvo dar didesnis – 19 295 PGS. Skurdo riba taip pat buvo palyginti žema Serbijoje (3 136 PGS), Šiaurės Makedonijoje (3 298 PGS), Juodkalnijoje (3 906 PGS; 2017 m. duomenys) ir Turkijoje (3 916 PGS, 2017 m. duomenys), o palyginti aukšta – Norvegijoje (15 780 PGS) ir Šveicarijoje (16 240 PGS).

Skirtingas visuomenės grupes skurdžios pajamos veikia nevienodai.

2018 m. ES 27 vyrų ir moterų skurdo rizikos lygis (gavus socialinius pervedimus) skyrėsi nedaug: ne jaunesnių kaip 16 m. amžiaus gyventojų grupėje 15,5 proc. vyrų, palyginti su 17,2 proc. moterų . Visos ES valstybės narės, Jungtinė Karalystė, trys ELPA šalys, kurių duomenys pateikti 2 grafike, ir Turkija nurodė, kad ne jaunesnių kaip 16 m. amžiaus gyventojų grupėje moterų rodikliai buvo didesni nei vyrų. Didžiausi vyrų ir moterų rodiklių skirtumai 2018 m. nustatyti Lietuvoje (moterų rodiklis 6,3 proc. punktų didesnis), Latvijoje (6,1 proc. punktų), Estijoje (5,5 proc. punktų) ir Čekijoje (4,6 proc. punktų). Airijoje, Maltoje ir Bulgarijoje moterų skurdo rizikos lygio rodikliai buvo bent 3,0 proc. punktų didesni nei vyrų. Mažiausias skirtumas nustatytas Prancūzijoje – moterų skurdo rizikos rodiklis tik šiek tiek (0,2 proc. punktų) viršijo vyrų rodiklį. O Juodkalnijoje (2017 m.) vyrų skurdo rizikos lygis buvo 1,2 proc. punktų aukštesnis ne moterų. Panaši padėtis buvo ir Šiaurės Makedonijoje: vyrų rodiklis buvo didesnis, bet tik 0,1 proc. punktų. Serbijoje šie dviejų lyčių rodikliai nesiskyrė.

2 grafikas. Skurdo rizikos lygis po socialinių pervedimų 2018 m. (ne jaunesnių kaip 16 m. amžiaus gyventojų grupė)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li02)

Didesni skurdo rizikos lygio skirtumai išryškėja gyventojus suskirsčius pagal aktyvumo statusą.

Kalbant apie skurdo riziką, ypač pažeidžiama grupė – bedarbiai (žr.1 lentelę): 2018 m. beveik pusė (48.6 proc.) ES 27 bedarbių patyrė skurdo riziką. Didžiausias rodiklis pasiektas Vokietijoje (69,4 proc.). 11-oje kitų ES valstybių narių (Lietuvoje, Maltoje, Latvijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Estijoje, Slovakijoje, Ispanijoje ir Belgijoje), remiantis jų pateiktais duomenimis, šiai grupei 2018 m. buvo galima priskirti mažiausiai pusę bedarbių.

1 lentelė. Skurdo rizikos lygis po socialinių pervedimų 2018 m. pagal dažniausia aktyvumo statusą (ne jaunesnių kaip 18 m. amžiaus gyventojų grupė)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li04)

2018 m. maždaug vienas iš septynių ES 27 pensininkų (14,4 proc.) priklausė skurdo rizikos grupei. Estijoje (53,6 proc.), Latvijoje (48,9 proc.) ir Lietuvoj (41,7 proc.) skurdo rizikos lygis tarp pensininkų buvo palyginti aukštas, atitinkamai apie 3,7, 3,4 ir 2,9 kartų didesnis nei ES 27 vidurkis. Po jų pagal šį rodiklį buvo Bulgarija (28,5 proc.).

Dirbantiems gyventojams kyla kur kas mažesnė skurdo rizika (2018 m. vidutiniškai 9,3 proc. ES 27). 2018 m. gana didelis dirbančių gyventojų skurdo rizikos lygis nustatytas Rumunijoje (15,3 proc.), šiek tiek mažesnis – Liuksemburge (13,5 proc.) ir Ispanijoje (12,9 proc.). Italijoje ir Graikijoje, remiantis jų pateiktais duomenimis, 2018 m. skurdo riziką taip pat patyrė daugiau nei 1 iš 10 dirbančių šių šalių gyventojų. Serbijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Turkijoje (2017 m. duomenys) dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis taip pat buvo ne mažiau kaip 10,0 proc.

Skurdo rizikos lygis nevienodas namų ūkiuose, kuriuose yra skirtingas suaugusiųjų ir išlaikomų vaikų skaičius.

Namų ūkiuose be išlaikomų vaikų (žr. 3 grafiką) didžiausia skurdo rizika kyla žmonėms, kurie gyvena vieni: 2018 m. šiai grupei priklausė 26,1 proc. visų ES 27 vieno asmens namų ūkių. O namų ūkių, kuriuose gyvena bent du suaugusieji, šis rodiklis buvo daugiau nei du kartus mažesnis (11,4 proc.). Toks pat rodiklis buvo būdingas dviejų suaugusiųjų namų ūkiams, kuriuose bent vienas asmuo yra ne jaunesnis kaip 65 metų.

3 grafikas. Skurdo rizikos lygis 2018 m. pagal namų ūkių rūšį: namų ūkiai be išlaikomų vaikų
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li03)

Didžiojoje daugumoje ES valstybių narių vyravo panašios tendencijos. 2018 m. visose ES valstybėse narėse, išskyrus Kiprą, iš visų namų ūkių be išlaikomų vaikų didžiausią skurdo riziką patyrė vieno asmens namų ūkiai. Kipre dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių rodiklis buvo didesnis (21,7 proc., palyginti su 21,1 proc.). Panaši padėtis buvo Šiaurės Makedonijoje, išskyrus tai, kad vieno asmens namų ūkių skurdo rizikos lygis buvo mažiausias (8,5 proc.) tarp visų trijų į analizę įtrauktų namų ūkių rūšių.

Dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių skurdo rizikos lygio rodikliai 9-iose ES valstybėse narėse iš 27 buvo mažesni nei platesnės visų namų ūkių, sudarytų iš bent dviejų suaugusiųjų, kategorijos. Ypač ryškus skirtumas buvo Danijoje – šioje šalyje skirtumas sudarė 6,2 proc. punktų. Kita vertus Latvijoje dviejų suaugusiųjų, kurių bent vienas ne jaunesnis kaip 65 m., namų ūkių skurdo rizikos lygis buvo net 13,3 proc. punktų didesnis nei visų namų ūkių, sudarytų iš bent dviejų suaugusiųjų. Taip pat didelis skirtumas nustatytas Maltoje (12,4 proc. punktų). Ispanijoje abiejų šių rūšių namų ūkių rodikliai buvo vienodi, o Italijoje skirtumas buvo tik 0,1 proc. punktų (2017 m. duomenys).

Kalbant apie namų ūkius su išlaikomais vaikais, ES 27 vieno asmens namų ūkių su išlaikomais vaikais skurdo rizika buvo didžiausia – ją patyrė daugiau nei trečdalis (34,2 proc.) šių namų ūkių.

Palyginus namų ūkių, sudarytų iš dviejų suaugusiųjų ir tik vieno išlaikomo vaiko, rodiklį (12,1 proc.) ir namų ūkių su ne mažiau kaip trimis išlaikomais vaikais (24,5 proc.) rodiklį, matyti, kad šių grupių skurdo rizika skiriasi kiek daugiau nei du kartus (žr. 4 grafiką).

4 grafikas. Skurdo rizikos lygis 2018 m. pagal namų ūkių rūšį: namų ūkiai su išlaikomais vaikais
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li03)

Kalbant apie trijų rūšių namų ūkius, apibūdintus 4 grafike, visose ES valstybėse narėse, remiantis jų pateiktais duomenimis, mažiausia skurdo rizika kilo namų ūkiams, sudarytiems iš dviejų suaugusiųjų ir vieno išlaikomo vaiko. Daugumoje ES valstybių narių didžiausia skurdo rizika kilo vieno asmens namų ūkiams su išlaikomais vaikais. Vis dėlto nustatytos keturios išimtys: Portugalijoje vieno asmens namų ūkių su išlaikomais vaikais rodiklis buvo 3,3 proc. punktų mažesnis nei namų ūkių, sudarytų iš dviejų suaugusiųjų ir trijų ar daugiau išlaikomų vaikų. Rumunijoje ir Bulgarijoje šis skirtumas buvo dar didesnis: atitinkamai 11,8 ir 21,2 proc. punktų. Slovakijoje vieno asmens namų ūkių su išlaikomais vaikais rodiklis buvo toks pat kaip namų ūkių, sudarytų iš dviejų suaugusiųjų ir trijų ar daugiau išlaikomų vaikų. Visose keturiose šalyse kandidatėse, kurių duomenų turima, vieno asmens namų ūkių su išlaikomais vaikais rodikliai buvo mažesni nei namų ūkių, sudarytų iš dviejų suaugusiųjų ir trijų ar daugiau išlaikomų vaikų.

Skurdą ir socialinę atskirtį galima mažinti įvairiomis socialinės apsaugos priemonėmis.

Viena iš tokių priemonių – pašalpos. Socialinės apsaugos priemonių poveikį galima įvertinti, pvz., palyginus skurdo rizikos rodiklius be socialinių pervedimų ir juos gavus (žr. 5 grafiką). 2018 m. socialiniais pervedimais ES 27 gyventojų skurdo rizikos lygis buvo sumažintas nuo 25,0 proc. prieš pervedimus iki 16,8 proc. po pervedimų, taigi 8,2 proc. visų gyventojų rodikliai pakilo virš šios ribos. Be socialinių pervedimų šie gyventojai būtų skurdo rizikos grupėje.

5 grafikas. Skurdo rizikos lygis (be socialinių pervedimų ir juos gavus) 2018 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li02) ir (ilc_li10)

Palyginus skurdo rizikos ribos rodiklius be socialinių pervedimų ir juos gavus, socialinių išmokų poveikis nebuvo didelis (virš skurdo ribos pakilo ne daugiau kaip 6,0 proc. gyventojų) Čekijoje (6,0 proc.), Italijoje (5,6 proc.), Latvijoje ir Slovakijoje (po 5,5 proc.), Portugalijoje (5,4 proc.), Graikijoje (4,7 proc.) ir Rumunijoje (4,5 proc.). Tą galima pasakyti ir apie Serbiją (5,3 proc.), Šiaurės Makedoniją (3,8 proc.) ir Turkiją (2,1 proc.; 2017 m. duomenys).

Kalbant apie santykinį poveikį, Suomijoje ir Airijoje (taip pat Islandijoje (2016 m. duomenys) ir Norvegijoje) ne mažiau kaip pusė skurdo rizikos grupei priskiriamų gyventojų gavę socialinius pervedimus atsidūrė virš nustatytos ribos.

Pajamų nelygybė

Vyriausybės, politikai ir pati visuomenė gali kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi tik jei ekonominės ar socialinės prigimties visuomenės nelygybės apraiškos tinkamai analizuojamos.

6 grafike pateikiama informacija apie pajamų paskirstymo skirtumus 2018 m.: pagal atskirų ES 27 valstybių narių nacionalinių duomenų vidurkį, kuriam pritaikytas gyventojų skaičiaus svorinis koeficientas, 20 proc. valstybės narės gyventojų, gaunančių didžiausias ekvivalentines disponuojamąsias pajamas, gavo 5,1 kartų daugiau pajamų nei 20 proc. gyventojų, gaunančių mažiausias ekvivalentines disponuojamąsias pajamas. Įvairiose valstybėse narėse šis santykis buvo nevienodas: nuo 3,0 Slovakijoje iki ne mažiau kaip 6,0 Ispanijoje, Italijoje ir Latvijoje ir daugiau nei 7,0 Lietuvoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, kur šis rodiklis buvo didžiausias (7,7). Iš 6 grafike nurodytų ES nepriklausančių šalių panašaus dydžio pajamų paskirstymo skirtumų rodiklius nurodė Šiaurės Makedonija (6,2) ir Juodkalnija (7,6; 2017 m. duomenys), o Serbijos (8,6) ir Turkijos (8,7; 2017 m. duomenys) rodikliai buvo didesni nei bet kurios valstybės narės.

6 grafikas. Pajamų paskirstymo skirtumai 2018 m. (pajamų kvintilio dalies santykis)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_di11)

Pajamų nelygybė įvairiose gyventojų grupėse svarbi ir politiškai. Viena iš ypač svarbių grupių – pagyvenę asmenys, iš dalies todėl, kad ne jaunesnių kaip 65 m. ES gyventojų dalis didėja. Sprendžiant pagyvenusių asmenų skurdo problemą svarbus vaidmuo gali tekti pensijų sistemoms. Todėl įdomu palyginti pagyvenusių asmenų pajamas ir likusios gyventojų dalies pajamas.

Visoje ES 27 ne jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų mediana 2018 m. sudarė 91 proc. jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų medianos.

Keturiose valstybėse narėse (Liuksemburge, Prancūzijoje, Graikijoje ir Italijoje) ne jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų mediana buvo didesnė nei jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų medianą (žr. 7 grafiką). Tokia pat padėtis buvo keturiose šalyse kandidatėse, kurių duomenys pateikiami grafike. Vengrijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje ne jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų mediana sudarė nuo 90 proc. iki 100 proc. jaunesnių kaip 65 m. gyventojų pajamų medianos. Tokie pat buvo Islandijos (2016 m. duomenys) bei Norvegijos rodikliai. Žemesnius nei 80 proc. rodiklius pateikė Kroatija, Belgija, Danija, Bulgarija, Čekija, Malta ir Baltijos jūros regiono valstybės narės. Būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nustatyti mažiausi rodikliai: atitinkamai 64 proc., 58 proc. ir 57 proc. Gali būti, kad šie palyginti nedideli skirtumai atspindi palyginti mažas pensijas.

7 grafikas. Santykinė pajamų santykio mediana 2018 m.
Šaltinis – Eurostatas (ilc_pnp2)

Skurdo gylį, padedantį kiekybiškai įvertinti skurdžių grupių skurdo mastą, galima apskaičiuoti pagal santykinę skurdo rizikos skirtumo medianą. Skurdo rizikos grupei priskiriamų asmenų pajamų mediana ES 27 2018 m. vidutiniškai buvo 24,5 proc. mažesnė nei skurdo riba (žr. 8 grafiką), kuri yra 60 proc. visų asmenų nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos.

8 grafikas. Santykinė skurdo rizikos skirtumo mediana 2018 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (ilc_li11)

Kalbant apie ES valstybes nares, skurdo rizikos grupei priskiriamų asmenų pajamų mediana toliausiai nuo skurdo ribos buvo Rumunijoje (35,2 proc.). 25,0 proc. ribą viršijantys skirtumai taip pat nustatyti Italijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Bulgarijoje ir Slovakijoje. Šiaurės Makedonijoje ir Serbijoje nustatyti skirtumai buvo didesni nei bet kurioje valstybėje narėje (atitinkamai 37,7 proc. ir 37,4 proc.), taip pat palyginti dideli jie buvo Juodkalnijoje (34,0 proc.) ir Turkijoje (26,4 proc.; 2017 m. duomenys). Tarp ES valstybių narių mažiausias skurdo rizikos skirtumas nustatytas Suomijoje (14,2 proc.), Čekijoje (15,0 proc.) ir Airijoje (15,3 proc.). Islandijos rodiklis taip pat buvo panašus (15,3 proc.; 2016 m. duomenys).

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Skurdžių pajamų statistika. Lentelės ir grafikai (anglų k.)

Duomenų šaltiniai

Šiame straipsnyje naudoti duomenys daugiausia gauti iš ES pajamų ir gyvenimo sąlygų statistikos (ES PGSS) mikroduomenų. ES PGSS duomenys rengiami kasmet ir yra pagrindinis statistikos, pagal kurią vertinamos pajamos ir gyvenimo sąlygos Europoje, šaltinis. Šie duomenys taip pat yra pagrindinis informacijos šaltinis, naudojamas įvairiems su namų ūkių ir asmenų gyvenimo kokybe susijusiems aspektams susieti. Šiame straipsnyje pateiktos informacijos tiriamoji grupė yra visi privatūs namų ūkiai ir jų esami nariai, gyvenantys atitinkamoje ES valstybės narės teritorijoje tuo metu, kai renkami duomenys. Asmenys, gyvenantys kolektyviniuose namų ūkiuose ir gydymo ar slaugos ir pan. įstaigose, paprastai neįtraukiami į tiriamąją grupę. ES ir euro zonos duomenys yra nacionalinio lygmens duomenų vidurkiai, kuriems pritaikyti svoriniai koeficientai pagal gyventojų skaičių.

Namų ūkių disponuojamosios pajamos nustatomos sudėjus visų namų ūkio narių iš bet kokio šaltinio gaunamas pinigines pajamas (įskaitant darbo ir investicijų pajamas bei socialines pašalpas) ir namų ūkio lygmens pajamas bei atėmus sumokėtus mokesčius bei socialines įmokas. Kad būtų tinkamai atsižvelgta į namų ūkių dydžio ir sudėties skirtumus, ši bendroji suma dalijama iš suaugusiųjų (arba jiems lygiaverčių) asmenų skaičiaus, taikant standartinę (lygiavertiškumo) skalę, vadinamą pakeistąja EBPO skale, pagal kurią pirmajam namų ūkio suaugusiam nariui priskiriamas 1,0 svorinis koeficientas, visiems kitiems ne jaunesniems kaip 14 m. namų ūkio nariams – 0,5 svorinis koeficientas ir jaunesniems kaip 14 m. – 0,3 svorinis koeficientas. Taip gaunamos ekvivalentinės disponuojamosios pajamos, kurios priskiriamos kiekvienam namų ūkio nariui. Rengiant skurdo rodiklius ekvivalentinės disponuojamosios pajamos nustatomos visas kiekvieno namų ūkio disponuojamąsias pajamas padalijant iš ekvivalentinio namų ūkio dydžio, tokiu būdu laikoma, kad visi namų ūkio nariai gauna vienodas ekvivalentines pajamas.

Pajamų ataskaitinis laikotarpis visose šalyse, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, yra nustatytas 12 mėn. laikotarpis (pvz., ankstesni kalendoriniai metai arba mokestiniai metai). Jungtinėje Karalystėje pajamų ataskaitinis laikotarpis yra einamieji tyrimo metai, o tyrimą nuolat vykdančioje Airijoje renkami per 12 mėn. iki tyrimo gautų pajamų duomenys.

Skurdo rizikos lygiu vadinama dalis gyventojų, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos nesiekia skurdo rizikos ribos, kuri sudaro 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos. Remiantis Europos Vadovų Tarybos sprendimais, skurdo rizikos lygis nustatomas ne taikant bendrą ribą, o atsižvelgiant į kiekvienos ES valstybės narės padėtį. Skurdo rizikos lygį galima išreikšti dydžiu be socialinių pervedimų arba juos gavus, o pagal skirtumą galima hipotetiškai nustatyti nacionalinių socialinių pervedimų poveikį mažinant skurdo riziką. Senatvės ir maitintojo netekimo pensijos laikomos pajamomis be pervedimų ir socialiniams pervedimams nepriskiriamos. Šį rodiklį galima skirstyti įvairiai, pvz., pagal amžių, lytį, aktyvumo statusą, namų ūkio tipą ar išsilavinimo lygį. Reikėtų pabrėžti, kad šiuo rodikliu nevertinamas turtas – tai santykinis mažų einamųjų pajamų (palyginti su kitais tos pačios šalies gyventojais) rodiklis

Šio straipsnio lentelėse taikomas šis sutartinis žymėjimas:

Vertė pasvyruoju šriftu	duomenų vertė yra prognozuojama, tarpinė ar apskaičiuotoji, todėl tikėtina, kad ji gali keistis;
:	vertės nėra, ji konfidenciali arba nepatikima.

Aplinkybės

2001 m. gruodžio mėn. Lakeno Europos Vadovų Tarybos posėdyje Europos valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino pirmąjį bendrų socialinės atskirties ir skurdo statistinių rodiklių rinkinį. Šiuos rodiklius nuolat tobulina Socialinės apsaugos komiteto rodiklių pogrupis. Šie rodikliai labai svarbūs stebint ES valstybių narių pažangą atviruoju koordinavimo metodu mažinant skurdą ir socialinę atskirtį.

Pagal ES SPGS gaunama ES pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinių duomenų ir socialinės įtraukties rodikliams rengti reikiamų duomenų. Atsižvelgdama į strategiją „ES 2020“, 2010 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino pagrindinį socialinės įtraukties tikslą – iki 2020 m. skurdo ar socialinės atskirties rizikos grupę reikėtų sumažinti bent 20 mln. žmonių, palyginti su 2008 m. ES SPGS naudojama stebint šio pagrindinio tikslo įgyvendinimo pažangą, vertinamą rodikliu, aprėpiančiu skurdo rizikos lygį, didelio materialinio nepritekliaus lygį ir asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, kuriems būdingas labai žemas darbo intensyvumas, dalį. Daugiau informacijos rasite straipsnyje apie gyventojus, kuriems kyla skurdo ar socialinės atskirties rizika.