Archive:Regionų BVP

This Statistics Explained article is outdated and has been archived - for recent articles on regions and cities see here.

Duomenys paimti 2016 m. kovo mėn. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2017 m. lapkritisio mėn.

Po žemėlapius galima naršyti interaktyviai Eurostato statistikos atlase (žr. vadovą (anglų kalba)).

1 žemėlapis. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS), remiantis ES 28 vidurkiu, pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(ES 28 vidurkio proc., ES 28=100).
Šaltiniai – Eurostatas (nama_10r_2gdp) ir (nama_10_pc)

1 grafikas. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS), remiantis ES 28 vidurkiu, pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m.
(ES 28 vidurkio proc., ES 28=100).
Šaltiniai – Eurostatas (nama_10r_2gdp) ir (nama_10_pc)

2 žemėlapis. Bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui, išreikšto perkamosios galios standartu (PGS), remiantis ES 28 vidurkiu, pokytis 2008–2014 m. pagal NUTS 2 lygio regionus (¹)
(pokytis proc. punktais 2008–2014 m.).
Šaltiniai – Eurostatas (nama_10r_2gdp) ir (nama_10_pc)

3 žemėlapis. Bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui, remiantis ES 28 vidurkiu, pagal NUTS 2 lygio regionus 2014 m. (¹)
(ES 28 vidurkio proc., ES 28=100).
Šaltiniai – Eurostatas (nama_10r_3gva), (nama_10r_3empers), (nama_10_a10) ir (nama_10_a10_e)

4 žemėlapis. Asmeninių namų ūkių pirminės pajamos, remiantis bendruoju gyventojų skaičiumi, pagal NUTS 2 lygio regionus 2013 m.
(perkamosios galios vartojimo standartais (PGVS) vienam gyventojui).
Šaltinis – Eurostatas (nama_10r_2hhinc)

2 grafikas. Asmeninių namų ūkių disponuojamosios pajamos, remiantis bendruoju gyventojų skaičiumi, pagal NUTS 2 lygio regionus 2013 m. (¹)
(perkamosios galios vartojimo standartais (PGVS) vienam gyventojui).
Šaltinis – Eurostatas (nama_10r_2hhinc)

5 žemėlapis. Asmeninių namų ūkių disponuojamųjų pajamų pokytis, remiantis bendruoju gyventojų skaičiumi, pagal NUTS 2 lygio regionus 2008–2013 m. (¹)
(bendrasis pokytis perkamosios galios vartojimo standartais (PGVS) vienam gyventojui 2008–2013 m.).
Šaltinis – Eurostatas (nama_10r_2hhinc)

Šis straipsnis yra dalis statistinių straipsnių rinkinio, pagrįsto Eurostato leidžiamu „Regioninės statistikos metraščiu“. Jame remiamasi regioninių ekonominių sąskaitų duomenimis ekonominiam vystymuisi Europos Sąjungoje (ES) analizuoti: pirmas skyrius skirtas bendrajam vidaus produktui (BVP) – pagrindiniam suvestiniam ekonominio vystymosi / ekonomikos augimo rodikliui, o antrame skyriuje pateikiama glausta darbo našumo (čia apibrėžiama kaip bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui) analizė. Straipsnis pabaigiamas įvairių regionų asmeninių namų ūkių pajamų (taip pat ir disponuojamųjų pajamų) analize.

Regioninės sąskaitos naudojamos išlaidoms paskirstyti pagal ES sanglaudos politiką. Sanglaudos politika įgyvendinama visuose ES regionuose, tačiau didžioji dalis struktūrinių fondų paramos skiriama NUTS 2 lygio regionams, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES 28 vidurkio. Sanglaudos fondų parama šiuo metu skirstoma pagal sprendimą, kuriame nurodytas trejų metų laikotarpio (2007–2009 m.) vidutinis BVP vienam gyventojui. 2016 m. vykdoma asignavimų pagal sanglaudos politiką laikotarpio vidurio peržiūra ir tikėtina, kad sistema bus šiek tiek keičiama (daugiau informacijos pateikiama straipsnyje apie regioninę politiką ir strategiją „Europa 2020“).

Pagrindiniai statistiniai duomenys

2014 m. ES 28 BVP rinkos kainomis buvo 14,0 trilijonų EUR, arba vidutiniškai apie 27,5 tūkst. perkamosios galios standartų (PGS) vienam gyventojui.

Regioninis BVP vienam gyventojui

1 žemėlapyje pateikiami 2014 m. NUTS 2 lygio regionų BVP vienam gyventojui duomenys. Kiekvieno regiono rodiklis apskaičiuotas perkamosios galios standartais (PGS) ir išreikštas ES 28 vidurkio (laikoma, kad šis rodiklis lygus 100 proc.) procentine dalimi. Taigi jame (mėlyna spalva) pažymėti palyginti turtingi regionai, kuriuose BVP vienam gyventojui viršija ES 28 vidurkį, ir (violetine spalva) palyginti skurdūs regionai. Pagal PGS galima lyginti ES valstybių narių, kuriose naudojamos skirtingos valiutos ir skiriasi kainų lygiai, regionų perkamąją galią. Iš žemėlapio aiškus skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Vis dėlto šis skirtumas mažesnis nei prieš truputį daugiau nei dešimtmetį, kai didžiausiu ES plėtros etapu į ją įstojo 10 naujų valstybių narių. Tai lėmė du pagrindiniai veiksniai:

laipsniškas ekonominės konvergencijos, kurią skatino santykinai spartus mažiau išsivysčiusių regionų ekonomikos augimas, procesas;
finansų ir ekonomikos krizė, kuri turėjo didelio poveikio daugelio ES valstybių narių ekonominės veiklos rezultatams.

Iš tiesų, daugelyje rytinių ES regionų, pirmiausia sostinių regionų, BVP vienam gyventojui (pakoreguotas pagal kainų lygio skirtumus) išaugo ir absoliučiąja verte, ir palyginti su ES 28 vidurkiu. Vis dėlto dėl finansų ir ekonomikos krizės BVP vienam gyventojui 2014 m. nesiekė ES 28 vidurkio keliuose NUTS 2 lygio regionuose, kuriuose 2008 m. padėtis buvo priešinga, pvz., tai keturi Britanijos regionai, trys Nyderlandų regionai, po du Graikijos, Italijos ir Suomijos regionus ir po vieną regioną Ispanijoje, Kipre (šiuo lygmeniu – pavienis regionas), Slovėnijoje ir Švedijoje. Kita vertus, trijų Vokietijos regionų, vieno Prancūzijos regiono ir vieno Lenkijos regiono rodikliai, kurie 2008 m. buvo mažesni nei ES 28 vidurkis, 2014 m. jį viršijo.

Ekonominė veikla ir BVP

BVP – pagrindinis nacionalinių sąskaitų rodiklis, apibendrinantis šalies ar regiono ekonominę padėtį. Jį galima apskaičiuoti taikant skirtingus metodus: produkcijos metodą, išlaidų metodą ir pajamų metodą.

BVP naudojamas analizuojant ekonominės veiklos rezultatus ir ciklus (pvz., nuosmukio, atsigavimo ar pakilimo). Kad būtų lengviau lyginti skirtingomis valiutomis išreikštus duomenis, juos galima perskaičiuoti bendra valiuta, pvz., eurais arba doleriais. Tačiau valiutos kursai neatspindi visų įvairių šalių ar regionų kainų lygio skirtumų. Todėl BVP gali būti perskaičiuojamas taikant perskaičiavimo koeficientus, vadinamus perkamosios galios paritetais (PGP). Taikant PGP (o ne rinkos valiutos kursus), šie rodikliai paverčiami sutartine bendra „valiuta“, vadinama perkamosios galios standartu (PGS). Pagal PGS galima lyginti ES valstybių narių, kuriose naudojamos skirtingos valiutos ir skiriasi kainų lygiai, regionų perkamąją galią.

Apskritai, vietoje euru pagrįstų eilučių pasirinkus PGS, skirtumai paprastai mažėja, nes regionuose, kurių BVP vienam gyventojui eurais labai didelis, paprastai taip pat gana didelės kainos (pvz., centrinėje Paryžiaus ar Londono dalyje pragyvenimo išlaidos paprastai didesnės nei Bulgarijos ar Rumunijos kaimo vietovėse).

Didžiausias visoje ES BVP vienam gyventojui buvo regione Inner London - West.

2014 m. BVP vienam gyventojui daugiau kaip du kartus viršijo ES 28 vidurkį penkiuose regionuose: Inner London - West, Luxembourg (šiuo analizės lygmeniu – pavienis regionas), Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest, Hamburg ir Inner London - East. Visi penki šie regionai, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. buvo didžiausias, – tai regionai, į kuriuos atvyksta dirbti daug kitų regionų gyventojų, pvz., daug žmonių kasdien įveikia ilgą kelią iki savo darbovietės centriniame Londone; Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest pats yra palyginti nedidelis (jo plotas šiek tiek didesnis nei 160 km²), tačiau pritraukia nemažai darbuotojų iš kaimyninių regionų. Paprastai tokie darbuotojai atvyksta iš kitų tos pačios šalies regionų (į regionus, kuriuose yra vieni didžiausių Europos miestų), tačiau įdomu pažymėti, kad kai kuriuose regionuose nemažai darbuotojų atvyksta iš kitų šalių. Pavyzdžiui, didelė dalis Liuksemburge dirbančių asmenų į darbą atvyksta iš kaimyninių Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos.

Daugiau informacijos: žr. straipsnį apie vykimo į darbą tendencijas.

Kaip vertinti turtą ir pajamas – pagal nuolatinę gyvenamąją vietą ar darbo vietą?

Pagal vidutinį BVP vienam gyventojui negalima nustatyti, kaip turtas pasiskirto tarp įvairių to paties regiono gyventojų grupių arba kokios pajamos galiausiai tenka tam tikro regiono asmeniniams namų ūkiams, nes atvykstančiųjų darbuotojų srautai gali turėti įtakos regiono, kuriame tokie asmenys dirba, BVP ir regiono, kuriame jie gyvena, namų ūkių pajamoms.

Šis trūkumas ypač ryškus, kai į regioną atvyksta daug darbuotojų iš kitų vietovių arba, atvirkščiai, jo nuolatiniai gyventojai dirba kituose regionuose. Vietovių, į kurias dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, regioninis BVP vienam gyventojui dažnai labai didelis (palyginti su kaimyniniais regionais). Ši tendencija ryški daugelyje ES regionų, kuriuose dominuoja miestai, ypač sostinėse. Dėl šios ypatybės didelis kai kurių regionų, į kuriuos dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, BVP vienam gyventojui nebūtinai reiškia, kad tų regionų nuolatiniai gyventojai atitinkamai gauna dideles pajamas.

2014 m. maždaug 15 proc. iš 276 NUTS 2 lygio regionų, kurių duomenys žinomi (žr. pasiskirstymą 1 žemėlapyje), nurodė, kad jų BVP vienam gyventojui ES 28 vidurkį viršijo bent 25 proc. (šie regionai pažymėti tamsiausiu mėlynos spalvos atspalviu). Daug šių regionų – sostinių regionai arba jų kaimyniniai regionai, o didžioji dauguma likusių regionų sudarė žemėlapio centre matomą regionų grupę, apimančią pietų Vokietiją, vakarų Austriją, šiaurės Italiją ir Šveicariją. Likę regionai – tai Suomijos Åland salų regionas ir du regionai, susiję su naftos ir dujų gavyba Šiaurės jūroje (Groningen Nyderlanduose ir North Eastern Scotland Jungtinėje Karalystėje). Nepaisant to, kad Vokietijos sostinės regione (Berlin) buvo daugiausia regionų, kuriuose BVP vienam gyventojui buvo bent 25 proc. didesnis nei ES 28 vidurkis, į aptariamą grupę šis regionas nepateko.

Beveik visi iš 21 ES regiono, kuriuose BVP vienam gyventojui nesiekė nė pusės ES 28 vidurkio, buvo rytinėje Europos dalyje.

Sanglaudos fondų parama daugiausia skiriama regionams, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. ES 28 vidurkio; šie regionai 1 žemėlapyje pažymėti tamsiai violetine spalva. 2014 m. tokių NUTS 2 lygio regionų buvo 78. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad finansavimui 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu taikytas trejų metų (2007–2009 m.) vidutinis BVP vienam gyventojui.

Daugiau nei ketvirtadalio (21) iš 78 regionų, kurių BVP vienam gyventojui yra gana mažas, ekonominiai rodikliai vienam gyventojui buvo daugiau nei dvigubai mažesni už ES 28 vidurkį. 19 (iš 21) regionų buvo rytų Europoje, keturiose ES valstybėse narėse: po penkis Bulgarijoje, Lenkijoje bei Rumunijoje ir keturi Vengrijoje. Du likę regionai buvo Prancūzijos užjūrio regionas Mayotte ir Graikijos regionas Anatoliki Makedonia, Thraki. Dviejų Bulgarijos regionų (Severozapaden ir Yuzhen tsentralen) ir Prancūzijos salų regiono Mayotte vidutinis BVP vienam gyventojui buvo žemiausias ES, ir visuose šiuose regionuose ekonominiai rodikliai vienam gyventojui buvo mažesni nei trečdalis ES 28 vidurkio.

Inner London - West regiono BVP vienam gyventojui buvo 18 kartų didesnis nei regione Severozapaden.

2014 m. regione Inner London - West vidutinis BVP vienam gyventojui (539 proc. ES 28 vidurkio) buvo 18 kartų didesnis (atsižvelgus į kainų lygių skirtumus) nei regione Severozapaden (Bulgarija), kur nustatytas mažiausias vidutinis BVP vienam gyventojui (30 proc. ES 28 vidurkio).

Visuose Norvegijos regionuose BVP vienam gyventojui buvo didesnis už ES 28 vidurkį.

Visuose iš kelių regionų sudarytose ES valstybėse narėse buvo bent vienas NUTS 2 lygio regionas, kurio vidutinis BVP vienam gyventojui 2014 m. nesiekė ES 28 vidurkio, o Norvegijos visų septynių NUTS 2 lygio regionų rodiklis šį vidurkį viršijo. Tik vienoje iš ES valstybių narių (Liuksemburge), kurios šiuo analizės lygmeniu yra pavieniai regionai, BVP vienam gyventojui viršijo ES 28 vidurkį. Tokia pat padėtis buvo Islandijoje ir Šveicarijoje (šios turima tik šalies lygmens duomenų).

Čekijoje, Airijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje tik sostinių regione BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei ES 28 vidurkis. Bulgarija, Graikija, Kroatija ir Slovėnija buvo vienintelės iš kelių regionų sudarytos ES valstybės narės, kuriose visų NUTS 2 lygio regionų vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekė ES 28 vidurkio. Tik penkiose kitose ES valstybėse narėse, kurios šiuo analizės lygmeniu yra pavieniai regionai, BVP vienam gyventojui taip pat buvo mažesnis nei ES 28 vidurkis, – tai Baltijos jūros regiono valstybės narės, Kipras ir Malta. Tokia pat padėtis buvo ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Albanijoje ir Serbijoje (šių dviejų turima tik šalies lygmens duomenų).

Daugumoje valstybių narių didžiausias BVP vienam gyventojui paprastai buvo sostinių regionuose.

1 grafike parodyta kitokia 2014 m. BVP vienam gyventojui pasiskirstymo pagal regionus analizė. Matyti, kad daugumoje ES valstybių narių, sudarytų iš kelių regionų, sostinių regionų BVP vienam gyventojui paprastai didžiausias. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės regiono Lazio BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, palyginti su kitais Italijos regionais; didesni rodikliai nustatyti daugelyje šiauriau esančių regionų, o didžiausias – Provincia Autonoma di Bolzano/Bozen. Nyderlanduose Groningen buvo vienintelis regionas, kurio vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinės regione Noord-Holland.

Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Airijos, Prancūzijos, Kroatijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos ir Švedijos sostinių regionai buvo vieninteliai šių ES valstybių narių regionai, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. viršijo šalies vidurkį.

Išanalizavus daugiau kaip du regionus turinčių ES valstybių narių duomenis matyti, kad gerovės kūrimo rodikliai tarp tos pačios šalies regionų labiausiai skiriasi Jungtinėje Karalystėje, nes regione Inner London - West BVP vienam gyventojui buvo beveik aštuonis kartus didesnis nei regione West Wales and the Valleys. Taip pat nemaži skirtumai buvo tarp Prancūzijos, Rumunijos ir Slovakijos regionų BVP vienam gyventojui rodiklių. Kita vertus, gerovės kūrimo rodikliai buvo gana tolygūs Kroatijoje, Slovėnijoje, šiaurinėse valstybėse narėse, Portugalijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Nė vienoje iš šių ES valstybių narių regiono, kurio aptariamas rodiklis buvo didžiausias, vidutinio BVP vienam gyventojui rodiklis nebuvo daugiau kaip du kartus didesnis už regiono, kuriame BVP vienam gyventojui buvo mažiausias, rodiklį; tai taip pat pasakytina apie Norvegiją.

Ekonominio vystymosi per tam tikrą laikotarpį analizė

Ekonomikos ir finansų krizės laikotarpiu didžiausias BVP vienam gyventojui ES 28 buvo nustatytas 2008 m. – 26,0 tūkst. PGS. 2009 m. sparčiai mažėjo ekonominė veikla ir tik 2011 m. vidutinis BVP vienam gyventojui (šiek tiek) viršijo aukščiausią ikikrizinį lygį. 2012 ir 2013 m. augimo tempas sulėtėjo (BVP vienam gyventojui vidutiniškai buvo 26,7 tūkst. PGS, o 2014 m. vėl pagreitėjo (27,5 tūkst. PGS).

BVP vienam gyventojui sparčiai augo keliuose Lenkijos, Vokietijos ir Austrijos regionuose, Lietuvoje ir Liuksemburge.

2 žemėlapyje parodyta, kokį poveikį turėjo finansų ir ekonomikos krizė, vertinant pagal NUTS 2 lygio regionų ekonominės veiklos rezultatus 2008–2014 m. Regionai, kuriuose augimas buvo sparčiausias (pažymėti tamsiausiu mėlynos spalvos atspalviu), daugiausia buvo Lenkijoje (7 iš 16 jos regionų), Austrijoje (trys iš devynių jos regionų), Vokietijoje (12 iš 38), Lietuvoje ir Liuksemburge (šiuo analizės lygmeniu – pavieniai regionai). BVP vienam gyventojui, kaip ES 28 vidurkio procentinė dalis, daugiau kaip 10,0 proc. punktų taip pat padidėjo regionuose Nyugat-Dunántúl (Vengrija), Sud-Est (Rumunija), Bratislavský kraj (Slovakija) ir Inner London - East.

REGIONŲ APŽVALGA

Mazowieckie (Lenkija)

2008–2014 m. sparčiausias (vertinant pagal BVP vienam gyventojui pokytį) augimas buvo regione Mazowieckie (Lenkijos sostinės regionas). Šiame regione 2008–2013 m. taip pat smarkiausiai (tarp NUTS 2 lygio regionų) augo disponuojamosios pajamos vienam gyventojui.

©: skitterphoto.com

2008–2014 m. iš visų ES NUTS 2 lygio regionų sparčiausiai (palyginti su ES 28 vidurkiu) ekonomika augo Lenkijos regione Mazowieckie, kuriame yra ir sostinė Varšuva. 2008 m. šiame regione BVP vienam gyventojui buvo 17,1 proc. mažesnis nei ES 28 vidurkis, tačiau iki 2014 m. šis rodiklis išaugo ir 8,4 proc. viršijo ES 28 vidurkį.

Kita vertus, iš viso 38 regionų BVP vienam gyventojui 2008–2014 m. laikotarpiu sumažėjo bent 10,0 proc. punktų, palyginti su ES 28 vidurkiu (šie regionai 2 žemėlapyje pažymėti tamsiausiu violetinės spalvos atspalviu). Tarp šių regionų 12 buvo Graikijos, 14 – Ispanijos, nes finansų ir ekonomikos krizė labai paveikė šių šalių ekonomiką. Taip pat į šią grupę pateko Kipras (šiuo analizės lygmeniu – pavienis regionas), septyni daugiausia šiaurės Italijos regionai, du Nyderlandų regionai ir po vieną Suomijos (sostinės) ir Jungtinės Karalystės (Bedfordshire and Hertfordshire) regioną. 2008–2014 m. iš visų ES NUTS 2 lygio regionų sparčiausiai (palyginti su ES 28 vidurkiu) ekonomika lėtėjo trijuose Graikijos regionuose (Attiki, Notio Aigaio ir Ionia Nisia), kuriuose BVP vienam gyventojui sumažėjo daugiau nei 26,0 proc. punktų, palyginti su ES 28 vidurkiu. Pavyzdžiui, sostinės regione Attiki šis rodiklis sumažėjo nuo 25,4 proc. didesnio nei ES 28 vidurkis iki 1,2 proc. mažesnio nei jis.

Panašu, kad šalies ekonominė padėtis turi lemiamos įtakos regionų ekonominės veiklos rezultatams – keliose rytinėse valstybėse narėse matyti augimo tendencijos.

Pažymėtina, kad, nepaisant didelių BVP vienam gyventojui skirtumų skirtinguose tos pačios ES valstybės narės regionuose, 2008–2014 m. ekonominė veikla kito pagal palyginti vienodą tendenciją. Iš kelių regionų sudarytose ES valstybėse narėse BVP vienam gyventojui augo sparčiau nei ES 28 vidurkis visuose Bulgarijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos regionuose, visuose, išskyrus sostinės, Belgijos, Čekijos ir Austrijos regionuose ir visuose, išskyrus vieną (ne sostinės), Danijos ir Vokietijos regionuose. Priešingai, visuose Graikijos, Ispanijos, Kroatijos, Italijos, Slovėnijos, Suomijos (išskyrus regioną Åland) ir Švedijos regionuose vidutinis BVP vienam gyventojui augo lėčiau nei ES 28 vidurkis (paprastai dėl lėto ekonomikos augimo, o ne dėl absoliutaus BVP vienam gyventojui mažėjimo). Airijoje vieno regiono rodiklis augo greičiau nei ES 28 vidurkis ir vieno – lėčiau, ir tik Prancūzijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje padėtis buvo labiau nevienalytė ir daugumoje regionų augimas buvo lėtesnis nei ES 28 vidurkis.

Darbo našumas

Regioninėse sąskaitose darbo našumas apibrėžiamas kaip bendroji pridėtinė vertė (EUR) bazinėmis kainomis, tenkanti vienam darbuotojui. 3 žemėlapyje pateikiami 2014 m. NUTS 2 lygio regionų darbo našumo rodikliai, išreikšti ES 28 vidurkio procentine dalimi. Būtų tiksliausia, jei regiono darbo našumo rodikliuose būtų atsižvelgiama į visą dirbtų valandų skaičių (o ne tik darbuotojų skaičių), tačiau šiuo metu kelios ES valstybės narės neturi tikslaus tokio rodiklio.

REGIONŲ APŽVALGA

Luxembourg (Liuksemburgas)

2014 m. Liuksemburge nustatytas didžiausias tarp NUTS 2 lygio regionų bendrosios pridėtinės vertės vienam darbuotojui rodiklis, t. y. darbo našumas čia du kartus viršijo ES 28 vidurkį. Liuksemburge taip pat antras pagal dydį BVP vienam gyventojui (jis atsilieka tik nuo Inner London - West). Pažymėtina, kad pagal vidutinį BVP vienam gyventojui nebūtinai galima tiksliai nustatyti, kokios pajamos galiausiai tenka tam tikro regiono asmeniniams namų ūkiams, nes atvykstančiųjų darbuotojų srautai gali turėti įtakos regiono, kuriame tokie asmenys dirba, BVP ir regiono, kuriame jie gyvena, namų ūkių pajamoms.

©: nicrob 77

Jei regione dirba daug atvykstančiųjų darbuotojų, tikėtina, kad šių darbuotojų srautai bus dideli ir bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui bus mažesnė, palyginti su to regiono BVP rodikliais, jeigu užimtumo duomenys susiję su regionu, kuriame dirbama, o ne su gyvenamosios vietos regionu. Kitaip tariant, analizuojant darbo našumą atotrūkis galėtų būti mažesnis, nei analizuojant BVP vienam gyventojui. 2014 m. didžiausia bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui buvo regione Luxembourg (kuriame taip pat vienas didžiausių BVP vienam gyventojui), tačiau pažymėtina, kad neturima Londono duomenų.

Palyginti didelis darbo našumas gali būti susijęs su veiksmingu darbo jėgos panaudojimu (be kitų gamybos veiksnių) arba su konkrečios ekonomikos įvairios veiklos deriniu (nes kai kurių rūšių veiklos darbo našumas yra didesnis). Pavyzdžiui, finansinių paslaugų sektorius ypač svarbus Liuksemburgo ekonomikai ir šiai veiklai būdingas ypač didelis darbo našumas. Regionas Southern and Eastern Ireland (jam priklauso Dublinas), kurio specializacija yra finansinės paslaugos, taip pat pateko į regionų trejetuką pagal darbo našumo rodiklius. Taip pat į dešimtuką pagal šį rodiklį pateko trys Belgijos regionai (sostinės ir kaimyniniai), Danijos, Prancūzijos ir Švedijos sostinių regionai ir du regionai, susiję su naftos ir dujų gavyba Šiaurės jūroje, kurie taip pat paminėti tarp pirmaujančių pagal BVP vienam gyventojui, tai yra Groningen ir North Eastern Scotland.

2004 m. ar vėliau į ES įstojusiose ES valstybėse narėse darbo našumas mažesnis.

Nė vieno 2004 m. ir vėliau į ES įstojusių valstybių narių regiono bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui neviršijo ES 28 vidurkio. Iš visų šiose 13 valstybių narių (remiantis turimais duomenimis) esančių NUTS 2 lygio regionų didžiausia bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui buvo Slovakijos sostinės regione Bratislavský kraj ir 2014 m. šis rodiklis buvo šiek tiek didesnis nei 80 proc. ES 28 vidurkio.

2014 m. 64 NUTS 2 lygio regionuose bendroji pridėtinė vertė vienam darbuotojui nesiekė trijų ketvirtadalių ES 28 vidurkio (šie regionai 3 žemėlapyje pažymėti tamsiausiu violetinės spalvos atspalviu). Iš šių regionų 46-iuose šis santykis buvo mažesnis nei pusė ES 28 vidurkio: šie regionai buvo dviejose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse (Latvijoje ir Lietuvoje, kurios šiuo analizės lygmeniu – pavieniai regionai) ir rytinėje ES teritorijos dalyje. Maži darbo našumo santykiniai rodikliai nustatyti visuose Bulgarijos, Kroatijos ir Vengrijos regionuose, visuose, išskyrus du, Čekijos ir Lenkijos regionuose, visuose, išskyrus vieną, Rumunijos regionuose ir viename Slovakijos regione. Vienintelis pietinis regionas, kuriame darbo našumas 2014 m. nesiekė pusės ES 28 vidurkio, buvo Portugalijos regionas Norte.

Pirminės namų ūkių pajamos

Pastaraisiais metais vis daugiau diskutuojama apie gyvenimo kokybę Europoje. Daugelis mano, kad nuo finansų ir ekonomikos krizės pradžios bendrasis gyvenimo lygis krinta, ypač dėl mažėjančio darbo užmokesčio, augančio nedarbo, papildomų socialinių ir kitų mokesčių naštos, mažesnių išmokų ir augančių kainų.

4 žemėlapyje apžvelgiami 26 valstybių narių (neturima Liuksemburgo ir Maltos duomenų) NUTS 2 lygio regionų pirminių pajamų vienam gyventojui duomenys. Duomenys pateikiami perkamosios galios vartojimo standartais (PGVS), kuriais atsižvelgiama į kainų skirtumus regionuose. 2013 m. pirminės pajamos buvo nuo 51,2 tūkst. PGVS regione Inner London - West iki 4,8 tūkst. PGVS regione Severozapaden (santykis 10,6:1). Taigi, didžiausios ir mažiausios verčių regionai buvo tie patys, kurių BVP vienam gyventojui irgi buvo didžiausias ir mažiausias.

Dideli pirminių pajamų rodikliai daugelyje Vokietijos regionų, sostinėse ir aplink jas.

52 regionų pirminės pajamos vienam gyventojui 2013 m. buvo bent 22,5 tūkst. PGVS. Dauguma (27) šių regionų buvo Vokietijoje, įskaitant antroje, trečioje ir ketvirtoje vietoje atsidūrusius regionus Oberbayern, Stuttgart ir Hamburg. Be Inner London - West, dar septyni Jungtinės Karalystės regionai pateko į šią grupę, daugiausia esantys pietryčių Anglijoje, ir taip pat vienas Škotijos regionas (North Eastern Scotland). Kitos iš daugiau nei vieno regiono sudarytos ES valstybės narės, patekusios į šią grupę, buvo Austrija (penki regionai), Belgija (keturi regionai aplink sostinę, bet jos regiono neįskaitant), Italija, Nyderlandai ir Suomija (po du šių šalių regionus), taip pat vienas Prancūzijos regionas ir vienas Švedijos regionas. Kaip ir BVP vienam gyventojui atveju, vienas iš labiausiai į akis krintančių 4 žemėlapio aspektų – palyginti dideli pirminių pajamų vienam gyventojui rodikliai yra sostinių arba aplinkiniuose regionuose.

Kita vertus, 36 NUTS 2 lygio regionuose pirminės pajamos vienam gyventojui nesiekė 10 tūkst. PGVS. Šie regionai daugiausia buvo Latvijoje (šiuo lygmeniu – pavienis regionas), Graikijoje ir rytinėse ES valstybėse narėse, būtent Bulgarijoje (visi šeši regionai), Kroatijoje (abu regionai), Vengrijoje (šeši iš septynių regionų), Rumunijoje (šeši iš aštuonių regionų), Lenkijoje (8 iš 16 regionų) ir Slovakijoje (vienas iš keturių regionų). Taip pat į šią grupę pateko vienas Prancūzijos regionas.

Disponuojamosios pajamos

2 grafike ir 5 žemėlapyje pateikiama informacijos apie asmeninių namų ūkių disponuojamąsias pajamas, t. y. pajamas, kurias gyventojai gali taupyti ar išleisti (sumokėję mokesčius ir socialinės apsaugos įmokas ir gavę jiems priklausančias socialines išmokas). 2013 m. didžiausios disponuojamosios pajamos vienam gyventojui buvo regione Inner London - West, būtent 37,9 tūkst, PGVS. Pažymėtina, kad Liuksemburgo ir Maltos duomenų neturima. Kiti 9 regionai iš geriausių pagal šį rodiklį dešimtuko buvo Vokietijoje, o didžiausias disponuojamųjų pajamų rodiklis nustatytas Bavarijos regione Oberbayern (kuriame yra Miunchenas).

Inner London - West disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklis 7,7 karto viršijo Prancūzijos užjūrio regiono Mayotte rodiklį (4,9 tūkst. PGVS), taigi palyginus su pirminių pajamų santykiu (10,6:1) matyti, kad skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio rodikliu kur kas mažesnis. Iš tiesų daugumoje regionų dėl valstybės įsikišimo (perskirstymo) disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklis paprastai mažesnis nei atitinkama pirminių pajamų vienam gyventojui vertė. Tai ypač ryšku regionuose, kurių gyventojai gauna didelį darbo užmokestį (dažnai tai yra sostinės), nes mokesčiai ir socialinės apsaugos įmokos paprastai didėja didėjant pajamoms.

2 grafike matyti, kad sostinių disponuojamųjų pajamų rodikliai dažnai didžiausi, nors ši tendencija nėra tokia ryški keliose ES valstybėse narėse, kurių šis rodiklis didžiausias: Belgijoje, Vokietijoje ir Austrijoje sostinių regionuose disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodikliai buvo mažesni nei šių šalių vidurkiai. Ispanijos, Italijos, Vengrijos ir Suomijos sostinių regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodikliai buvo didesni nei šalies vidurkis, nors bent vieno kito kiekvienos iš šių ES valstybių narių regiono rodikliai buvo didesni nei sostinių.

Daugumos ES valstybių narių regionuose (išskyrus sostinių regionus) disponuojamosios pajamos pasiskirstė palyginti vienodai.

Išskyrus sostinių regionus, kituose daugumos ES valstybių narių regionuose disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklių pasiskirstymo intervalas paprastai buvo palyginti siauras. Ši tendencija buvo ypač būdinga Danijai, Švedijai ir Austrijai Didžiausi tos pačios ES valstybės narės regionų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui rodiklių skirtumai (ir vėl – neįskaitant sostinių regionų) buvo Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Prancūzijoje šią padėtį galima iš esmės paaiškinti palyginti mažais jos užjūrio regionų rodikliais, o Italijoje ir Ispanijoje skirtumai atspindi šiaurinių ir pietinių regionų atskirtį (šiauriniuose disponuojamosios pajamos didesnės).

Daugumoje NUTS 2 lygio regionų disponuojamosios pajamos vienam gyventojui buvo mažesnės nei pirminės pajamos vienam gyventojui, tačiau 46 regiono socialinės išmokos ir kiti pervedimai tiek paveikė disponuojamąsias pajamas vienam gyventojui, kad šios viršijo pirmines pajamas. Taip atsitiko 10 iš 13 Graikijos regionų, visuose šešiuose Bulgarijose regionuose, penkiuose iš aštuonių Rumunijos regionų, penkiuose iš septynių Portugalijos regionų ir keturiuose iš septynių Vengrijos regionų, taip pat į šią grupę pateko po tris Ispanijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės regionus, du Lenkijos regionai ir po vieną Vokietijos, Prancūzijos, Kroatijos ir Slovakijos regioną bei Kipras (šiuo lygmeniu – pavienis regionas).

Disponuojamosios pajamos labiausiai augo daugelyje Vokietijos, Lenkijos ir Rumunijos regionų.

5 žemėlapyje parodyta, kaip keitėsi disponuojamosios pajamos vienam gyventojui NUTS 2 lygio regionuose 2008–2013 m. Pažymėtina, kad Ispanijos duomenys atspindi tik 2010–2013 m. pokyčius, o Kroatijos, Liuksemburgo ir Maltos duomenų neturima. Žemėlapyje ryškiausiai matyti tai, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu palyginti smarkiai disponuojamosios pajamos augo Vokietijoje, Lenkijoj ir Rumunijoje. Didžiausias augimas tarp NUTS 2 lygio regionų, kurių duomenų turima, buvo Lenkijos sostinės regione Mazowieckie ir Rumunijos regione Vest. Dešimtuką geriausių pagal šį rodiklį sudarė Lenkijos ir Rumunijos regionai bei Slovakijos sostinės regionas.

Visuose Graikijos regionuose disponuojamosios pajamos sumažėjo daugiau nei vienu tūkstančiu PGVS.

Labiausiai šie rodikliai mažėjo kai kuriose labiausiai finansų ir ekonomikos krizės paveiktose ES valstybėse narėse: 2008–2013 m. 38-iuose ES 28 regionuose disponuojamosios pajamos vienam gyventojui sumažėjo daugiau nei vienu tūkstančiu PGVS (5 žemėlapyje šie regionai pažymėti tamsiausiu violetinės spalvos atspalviu). Į šią grupę pateko visi 13 Graikijos regionų. Be to, būtent devyniuose Graikijos regionuose šis rodiklis sumažėjo smarkiausiai vertinant visą ES 28 (pirmoje vietoje – Graikijos sostinės regionas Attiki). Be Graikijos, tarp šių 38 regionų buvo 11 Italijos regionų, 10 – Jungtinės Karalystės, abu Airijos regionai, vienas iš dviejų Slovėnijos regionų ir Kipras (šiuo lygmeniu – pavienis regionas).

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

2010 m. Europos sąskaitų sistema (ESS)

ES nacionalinių sąskaitų rengimo metodika nustatyta Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemoje (ESS). Galiojanti versija 2010 m. ESS priimta 2013 m. gegužės mėn. ir taikoma nuo 2014 m. rugsėjo mėn.

2010 m. ESS nustatyta suderinta metodika, kuria Europos Sąjungoje turėtų būti vadovaujamasi rengiant nacionalines ir regionines sąskaitas. Ja užtikrinama, kad ES valstybių narių ūkio ekonominė statistika būtų rengiama nuosekliai, būtų palyginama, patikima ir paremta naujausiais duomenimis. Šios statistikos teisinis pagrindas – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje (Nr. 549/2013).

Daugiau informacijos apie perėjimą nuo 1995 m. ESS prie 2010 m. ESS pateikiama Eurostato svetainėje.

Klasifikatorius NUTS

Šiame straipsnyje pateikiami duomenys pagrįsti tik 2013 m. klasifikatoriaus NUTS versija.

Aprėptis

Regioninių ekonominių sąskaitų statistiniai duomenys paprastai yra susiję su NUTS 2 lygio regionais. Šveicarijos, Albanijos ir Serbijos duomenų turima tik šalių lygmens. Norvegijos regionų naujausi statistiniai duomenys yra 2013 m., o šalies – 2014 m.

Atkreipiame dėmesį, kad trūksta kai kurių regionų laiko eilučių, todėl reikėtų itin atidžiai analizuoti žemėlapius, kuriuose rodomi pokyčiai per tam tikrą laikotarpį. Pateikiamose išnašose konkrečiai nurodomi nuokrypiai nuo standartinės aprėpties.

Rodiklių apibrėžtys

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra pagrindinis šalies bendros ekonomikos būklės rodiklis. Tai yra suvestinis gamybos rodiklis, lygus visų gamybos veikloje dalyvaujančių institucinių vienetų rezidentų bendrosios pridėtinės vertės ir visų mokesčių sumai, iš kurios atimamos bet kokios subsidijos produktams, neįtrauktiems į produkcijos vertę. Bendroji pridėtinė vertė yra produkcijos ir tarpinio vartojimo skirtumas.

BVP vienam darbuotojui leidžia susidaryti bendrą įspūdį apie šalies ar regiono ekonomikos konkurencingumą ir produktyvumą. Šis rodiklis iš dalies priklauso nuo bendro užimtumo struktūros ir gali, pvz., mažėti priklausomai nuo to, ar pasirenkamas darbas visą darbo dieną, ar ne visą darbo dieną.

Bendroji pridėtinė vertė bazinėmis kainomis – tai nacionalinių sąskaitų gamybos sąskaitos balansuojamasis straipsnis, apskaičiuojamas iš produkcijos bazinėmis kainomis atėmus tarpinį vartojimą pirkėjų kainomis. Bazinė kaina – tai suma, kurią gamintojui sumoka pirkėjas už produkto vienetą, atskaičius visus produktui taikomus mokesčius ir pridėjus visas produktui taikomas subsidijas. Bendroji pridėtinė vertė gali būti analizuojama pagal veiklos rūšis. BVP sudaro bendrosios pridėtinės vertės bazinėmis kainomis pagal visas veiklos rūšis suma, pridėjus produktams taikomus mokesčius ir atėmus visas produktams taikomas subsidijas.

Asmeninių namų ūkių pirminės pajamos gaunamos tiesiogiai iš rinkos sandorių. Šiai kategorijai paprastai priskiriamos apmokamo darbo ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamos ir pajamos iš palūkanų, dividendų ir rentos. Mokėtinos palūkanos ir renta įrašomos kaip neigiami straipsniai.

Disponuojamosios pajamos gaunamos iš pirminių pajamų, prie jų pridėjus visas socialines išmokas ir piniginius pervedimus (valdžios sektoriui perskirsčius) ir atėmus pajamų ir turto mokesčius bei socialines įmokas ir panašius pervedimus, t. y. šios pajamos yra gyventojų tiesiogiai turimi ištekliai.

Aplinkybės

Ekonominio vystymosi vertinimas

Paprastai ekonominis vystymasis išreiškiamas BVP, o kalbant apie regionus šį rodiklį galima naudoti makroekonominei veiklai ir augimui vertinti ir skirtingiems regionams palyginti. BVP taip pat politiškai reikšmingas rodiklis, nes jis labai svarbus nustatant, kiek kiekviena ES valstybė narė turėtų prisidėti prie ES biudžeto, be to, trejų metų BVP vidurkiai naudojami sprendžiant, kuriems regionams turėtų būti suteikta ES struktūrinių fondų parama.

BVP vienam gyventojui taip pat dažnai laikomas sąlyginiu bendrojo gyvenimo lygio rodikliu. Vis dėlto politinėse diskusijose negalima remtis vien BVP, nes taip neatsižvelgiama į tokius aspektus kaip aplinkosauginis tvarumas ar socialinė įtrauktis, kurie vis dažniau įvardijami kaip svarbūs gyvenimo kokybės veiksniai.

Šiam klausimui nagrinėti imtasi kelių tarptautinių iniciatyvų ir 2009 m. rugpjūčio mėn. Europos Komisija priėmė komunikatą „BVP ir kiti rodikliai: pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (KOM(2009) 433 galutinis). Šiame komunikate nustatyti įvairūs veiksmai, kuriais didinamas BVP priemonių efektyvumas ir kuriais šios priemonės papildomos. Pažymėta, kad BVP neabejotinai reikėtų papildyti ekonomikos, socialinių ir aplinkos sričių, nuo kurių labai priklauso gyventojų gerovė, statistiniais duomenimis. Naujausios išsamios informacijos apie šiuos papildomus rodiklius pateikiama Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Progress on ‘GDP and beyond’ actions“ (SWD(2013) 303 final), kuriame patvirtinama, kad visuomenei svarbūs platesnio masto BVP rodikliai, taip pat ir rengiami regionų bei vietos lygmenimis.

Ekonominė politika

Regionų skirtumai gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, įskaitant atokumą ar mažą gyventojų tankį, socialinius ir ekonominius pokyčius ar ankstesnių ekonominių sistemų palikimą. Šie skirtumai gali išryškėti, be kita ko, įvairiopu socialiniu nepritekliumi, nekokybišku būstu, sveikatos apsauga ar švietimu, dideliu nedarbu ar netinkama infrastruktūra.

ES regionine politika siekiama remti platesnio masto strategiją „Europe 2020“. Ji skirta solidarumui ir sanglaudai skatinti, kad kiekvienas regionas galėtų išnaudoti visą savo potencialą, didinti konkurenciją ir užimtumą, o skurdesnių regionų gyvenimo lygis kuo greičiau priartėtų prie ES vidurkio.

Sanglaudos politika

Daugiau nei trečdalis ES biudžeto skirta sanglaudos politikos priemonėms, kuriomis siekiama pašalinti ES ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus, pvz., padedant restruktūrizuoti merdinčias pramonines zonas ar įvairinti žemės ūkio vietoves. Šia veikla ES regioninės politikos priemonėmis siekiama, kad regionai taptų konkurencingesni, skatinamas ekonomikos augimas ir naujos darbo vietos. ES regioninė politika – tai investicijų politika, kuria remiamas užimtumas, konkurencingumas, ekonomikos augimas, geresnė gyvenimo kokybė ir tvarus vystymasis.

2014–2020 m. laikotarpiu ES sanglaudos politika perorientuota taip, kad daugiausia dėmesio būtų skiriama ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų kūrimui. Per šį laikotarpį į ES regionus bus iš viso investuota 351 mlrd. EUR. Investicijos bus skiriamos visiems regionams, tačiau pertvarkius politiką paramos dydis varijuos pagal tokį regionų skirstymą:

mažiau išsivystę regionai (BVP < 75 proc. ES 27 vidurkio);
pereinamojo laikotarpio regionai (BVP 75 proc.–90 proc. ES 27 vidurkio) ir
labiau išsivystę regionai (BVP > 90 proc. ES 27 vidurkio).

ES regionine politika siekiama padėti regionams išnaudoti visas galimybes didinti konkurencingumą ir skurdžiausių regionų gyvenimo lygio rodiklius, kad jie kuo labiau priartėtų prie ES vidurkio (šis procesas vadinamas konvergencija). Regionine ekonomine politika siekiama skatinti investuoti į regionus: gerinamas prieinamumas ir kokybiškų paslaugų pasiūla, geriau saugoma aplinka. Taip skatinamos inovacijos ir verslumas, kuriamos naujos darbo vietos ir mažinama nelygybės apraiškų, kaip antai socialinis nepriteklius, prastas būstas, švietimas ir sveikatos apsauga, didesnis nedarbas ar netinkama infrastruktūra.

Darbo vietų kūrimo, ekonomikos augimo ir investicijų skatinimas

2014 m. Europos Komisija paskelbė, kad vienas pagrindinių jos prioritetų yra „skatinti darbo vietų kūrimą, ekonomikos augimą ir investicijas“. Šios svarbios naujos iniciatyvos tikslas – pritraukti viešųjų ir privačiųjų investicijų, skirtų infrastruktūros projektams, pavyzdžiui, susijusiems su plačiajuosčiu internetu, energetikos tinklais ir transportu. Europos Komisija komunikate „Investicijų planas Europai“ (COM(2014) 903 final) pabrėžė, kad valstybės narės ir regioninės valdžios institucijos turėtų siekti, kad būtų kuo efektyviau panaudojamos ES struktūrinių fondų lėšos ir ypač daug dėmesio skirti tokioms finansinėms priemonėms kaip paskolos, kapitalo investicijos ir garantijos. 2015 m. sausio mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą dėl geriausio pasinaudojimo galiojančiomis stabilumo ir augimo pakto taisyklėmis (COM(2015) 12 final). Šiuo komunikatu taip pat siekiama sustiprinti investicijų, struktūrinių reformų ir fiskalinės atsakomybės ryšį.

Taip pat žr.

Economy and finance statistics introduced (anglų kalba)
European sector accounts - background (apžvalginis straipsnis) (anglų kalba)
European system of national and regional accounts - ESA 2010 (apžvalginis straipsnis) (anglų kalba)
GDP per capita, consumption per capita and price level indices (anglų kalba)
Nacionalinės sąskaitos ir BVP

Papildoma Eurostato informacija

Regionų ekonominės sąskaitos. 2010 m. ESS (t_nama_reg)

Duomenų bazė

Regioninė statistika pagal klasifikatorių NUTS (reg) (anglų kalba), žr.:

Regionų ekonominės sąskaitos. 2010 m. ESS (reg_eco10)

Specialus skyrius

Nacionalinės sąskaitos (anglų kalba)
Regionai (anglų kalba)

Metodai ir metaduomenys

Bendrasis vidaus produktas (BVP) dabartinėmis rinkos kainomis pagal NUTS 2 lygio regionus (anglų kalba) (ESMS metaduomenų rinkmena — nama_r_e2gdp_esms)
Namų ūkių sąskaitos. 1995 m. ESS (anglų kalba) (ESMS metaduomenų rinkmena — reg_ecohh_esms)

Pagrindiniai duomenys: grafikai ir žemėlapiai (MS Excel)

Regionų ekonomikos rodikliai (anglų kalba)

Kitos nuorodos

Europos Komisija. Regioninė ir miestų politika. Sanglaudos politikos duomenys (anglų kalba)