Regionų BVP ir namų ūkių sąskaitos

This Statistics Explained article is outdated and has been archived - for recent articles on regional GDP see here.

2012 m. kovo mėn. duomenys. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, pagrindinės lentelės ir duomenų bazė.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – pagrindinis šalies ekonomikos vystymosi ir augimo rodiklis. Pirmojoje šio straipsnio dalyje pateikiama Europos Sąjungos (ES) BVP regioninė analizė, pagrįsta BVP vienam gyventojui, be to, aptariama, kaip šis rodiklis kito pastaraisiais metais. Norint nagrinėti ekonomiką regionų lygmeniu svarbios informacijos galima gauti iš ekonominių sąskaitų. Šie statistiniai duomenys (parengti tik dabartinėmis kainomis) taip pat naudojami skirstant išlaidas pagal ES sanglaudos politiką. Sanglaudos politika taikoma visiems ES regionams, tačiau didžioji dalis struktūrinių fondų paramos skiriama NUTS 2 lygio regionams, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES-27 vidurkio (remiantis trejų metų vidurkiu).

Antroje šio straipsnio dalyje apžvelgiamos regionų namų ūkių pajamos (taip pat tik dabartinėmis kainomis). Pateikiama informacijos apie pirmines pajamas (pvz., darbo pajamas) ir disponuojamąsias pajamas, gaunamas valstybei perskirsčius išteklius (mokesčius, socialines išmokas ir kitus pervedimus). Pažymėtina, kad pateikiami 2008 m. regioninių namų ūkių pajamų duomenys, o BVP analizė pagrįsta 2009 ataskaitiniais metais.

1 pav. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS), pagal NUTS 2 lygio regionus 2009 m.
(ES-27 vidurkio proc., ES-27=100). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_e2gdp)

2 pav. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS), pagal NUTS 3 lygio regionus 2009 m.(1)
(ES-27 vidurkio proc., ES-27=100). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_e3gdp)

1 grafikas. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS), pagal NUTS 3 lygio regionus 2009 m.(1)
(ES-27 vidurkio proc., ES-27=100). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_e2gdp)

3 pav. Bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui, išreikšto perkamosios galios standartu (PGS), pokytis pagal NUTS 2 lygio regionus 2000–2009 m.(1)
(2009 ir 2000 m. skirtumas procentiniais punktais; lyginant su ES-27 vidurkiu). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_e2gdp)

1 lentelė. BVP sklaida pagal NUTS 2 regionus 2000 ir 20009 m.
(proc.). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_e0digdp), (nama_r_e2gdp) ir (demo_r_d3avg)

4 pav. Asmeninių namų ūkių pirminės pajamos vienam gyventojui (PGVS), pagal NUTS 2 lygio regionus 2008 m.(1)
(ES-27 vidurkio proc., ES-27=100). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_ehh2inc)

2 grafikas. Asmeninių namų ūkių disponuojamosios pajamos pagal NUTS 2 regionus 2008 m.(1)
(PGVS vienam gyventojui). Šaltinis – Eurostatas (nama_r_ehh2inc)

Svarbiausi statistiniai faktai

BVP ir namų ūkių pajamos iš pradžių apskaičiuojamos nacionalinėmis valiutomis ir po to išreiškiamos perkamosios galios paritetais (PGP), nustatant kuriuos atsižvelgiama į kainų skirtumus valstybėse narėse, todėl pagal juos galima tiksliau lyginti padėtį. BVP taikomas bendrasis paritetas, o namų ūkių pajamoms – specialus galutinio vartojimo išlaidų perkamosios galios paritetas.

Taikant PGP (ne rinkos valiutos kursus) šie rodikliai paverčiami sutartine bendra valiuta, vadinama perkamosios galios standartu (PGS) arba namų ūkių pajamų atveju – perkamosios galios vartojimo standartu (PGVS). Pagal PGS ir PGVS galima lyginti valstybių narių, kuriose taikomos skirtingos valiutos ir skiriasi kainų lygiai, regionų perkamąją galią. Daugiau informacijos apie PGP taikymą rasite duomenų šaltinių ir turimų duomenų skiltyje.

Regionų BVP vienam gyventojui

1 pav. pateikiami visų NUTS 2 lygio regionų BVP vienam gyventojui, išreikšti ES-27 vidurkio procentine dalimi. 2009 m. ES-27 vidurkis absoliučiaisiais dydžiais buvo 23 500 PGS (mažiau nei 2008 m., kai jis buvo 25 000 PGS). ES NUTS 2 regionuose BVP vienam gyventojui rodikliai svyravo nuo 6 400 PGS (27 proc. ES-27 vidurkio) Bulgarijos Severozapaden regione iki 78 000 PGS (332 proc. ES-27 vidurkio) Jungtinės Karalystės Inner London regione. Dviejų kraštutinių pozicijų pasiskirstymo koeficientas – 12,2 / 1. Antra–ketvirta vietos regionų sąraše pagal BVP vienam gyventojui teko Liuksemburgui (266 proc. ES-27 vidurkio), Belgijos sostinės regionui (223 proc.) ir Vokietijos Hamburg regionui (188 proc.). Toliau sąraše Slovakijos, Prancūzijos ir Čekijos sostinių regionai: atitinkamai 178 proc., 177 proc. ir 175 proc. ES-27 vidurkio. Tarp didelio BVP vienam gyventojui regionų daugelis buvo sostinių arba jų kaimyniniai regionai, pvz., Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge (šalį sudaro tik vienas regionas), Nyderlanduose, Austrijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Be to, keli regionai, kurių BVP vienam gyventojui vidutiniškai daugiau nei 25 proc. viršijo ES-27 vidurkį, buvo pietų Vokietijoje, greta didelių vakarų Vokietijos miestų, šiaurės Ispanijoje ir Italijoje, vakarų Austrijoje. Prie jų taip pat priskiriami keli Nyderlandų regionai ir Belgijos regionas aplink Antwerpen, Åland salų regionas (Suomija) ir North Eastern Scotland (Jungtinė Karalystė). Slovakijos ir Čekijos sostinių regionai (Praha ir Bratislavský kraj) buvo vieninteliai į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių regionai tarp 39 regionų, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui daugiau nei 25 proc. viršijo ES-27 vidurkį. Kitas po jų (pagal šį rodiklį) sąraše esantis į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių regionas stipriai atsiliko – Rumunijos Bucuresti - Ilfov regiono rodiklis buvo 111 proc. ES-27 vidurkio. Tik dar dviejų į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių regionų vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) viršijo ES-27 vidurkį: Slovėnijos Zahodna Slovenija regiono ir Vengrijos Közép-Magyarország regiono.

Iš viso 68 regionų vidutinis BVP vienam gyventojui buvo ne mažiau kaip 25 proc. mažesnis nei ES-27 vidurkis. 20 regionų buvo šešiose iš ES-15 valstybių narių: Italijoje (penki pietų regionai), Prancūzijoje (keturi užjūrio regionai), Graikijoje ir Portugalijoje (po keturis regionus), Jungtinėje Karalystėje (du regionai) ir Ispanijoje (Extremadura regionas). Likę 48 regionai buvo į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių. Visose šiose 12 valstybių narių, išskyrus Kiprą ir Maltą, buvo bent vienas šio lygio nesiekiantis regionas. Iš šių regionų 22 regionuose vidutinis BVP vienam gyventojui sudarė ne daugiau kaip pusę ES-27 vidurkio (Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje). Iš viso 22 regionuose, kurių BVP vienam gyventojui (PGS) siekė ne daugiau kaip 50 proc. ES-27 vidurkio, gyveno apie 38,5 mln. gyventojų, t. y. 7,7 proc. visų ES-27 gyventojų.

Apskritai mažas vidutinis BVP vienam gyventojui taip pat nustatytas buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje ir Kroatijoje, nors Kroatijos sostinės regione Sjeverozapadna Hrvatska šis rodiklis buvo 78 proc. ES-27 vidurkio.

1 lentelėje nagrinėjamas gyventojų dalies (2009 m.) regionuose, kuriuose BVP vienam gyventojui (PGS) mažesnis nei 75 proc. ES-27 vidurkio, ir regionuose, kuriuose šis rodiklis viršijo 125 proc. ES-27 vidurkio, santykis. 2009 m. regionų, kuriuose BVP vienam gyventojui buvo mažesnis nei 75 proc. ES-27 vidurkio, gyventojų dalis buvo 23,3 proc., o regionų, kuriuose šis rodiklis viršijo 125 proc. ES-27 vidurkio, gyventojų dalis buvo 19,0 proc. Vidutiniškų rodiklių regionų (BVP vienam gyventojui tarp 75 proc. ir 125 proc.) gyventojų dalis buvo 57,7 proc. Trijų Baltijos jūros regiono valstybių narių, kuriose yra tik po vieną NUTS 2 lygio regioną, visi gyventojai gyveno regionuose, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekė 75 proc. ES-27 vidurkio; tokia pat padėtis buvo buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (taip pat tik vienas regionas). Daugiau nei pusė Rumunijos, Slovakijos, Lenkijos, Čekijos, Bulgarijos, Vengrijos, Portugalijos ir Slovėnijos gyventojų gyveno regionuose, kurių vidutinis BVP vienam gyventojui buvo mažesnis nei 75 proc. ES-27 vidurkio, prie jų priskiriama ir Kroatija.

Visi Liuksemburgo (vienas NUTS 2 lygio regionas) gyventojai gyveno regione, kurio vidutinis BVP vienam gyventojui viršijo 125 proc. ES-27 vidurkio. Tokiuose regionuose gyveno daugiau nei pusė Airijos, Nyderlandų ir Suomijos gyventojų. Visi dviejų valstybių narių, sudarytų iš salų (Kipras ir Malta), kuriose yra tik po vieną NUTS 2 lygio regioną, gyventojai gyveno vidutinio BVP vienam gyventojui vidurkio regionuose (tarp 75 proc. ir 125 proc. ES-27 vidurkio), kaip ir dauguma Jungtinės Karalystės (86,8 proc.), Prancūzijos (78,8 proc.), Švedijos (78,5 proc.), Graikijos (78,3 proc.), Ispanijos (77,9 proc.), Vokietijos (70,5 proc.), Danijos (69,7 proc.), Belgijos (64,0 proc.) ir Austrijos (60,6 proc.) gyventojų.

Išsamesnė regioninė analizė

1 pav. daugiausia dėmesio skirta NUTS 2 lygio regionams, kurie ypač svarbūs nustatant tinkamumą gauti struktūrinių fondų paramą, o 2 pav. išsamiau nagrinėjama NUTS 3 lygio regionų ekonomika. Suprantama, kad iš esmės analizė panaši į NUTS 2 lygio regionų, tačiau keli NUTS 3 lygio regionai nepanašūs į aukštesnio (NUTS 2 lygio) regionus, kuriems jie priklauso. Šį reiškinį dažnai galima paaiškinti įplaukomis į tokį NUTS 3 lygio regioną iš aplinkinių vietovių. Todėl ekonominė veikla koncentruojasi daugumoje užstatytų teritorijų. Pavyzdžiui, Bulgarijos sostinės NUTS 2 lygio Yugozapaden regione vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) buvo 75 proc. ES-27 vidurkio, tačiau smulkesnio NUTS 3 lygio Sofia (stolitsa) regione šis rodiklis sudarė 104,3 proc., o likusiuose keturiuose NUTS 3 lygio regionuose nesiekė 50 proc. Panaši padėtis buvo Lenkijos sostinės NUTS 2 lygio Mazowieckie regione, kurio NUTS 3 lygio Ostrolecko-siedlecki ir Radomski regionų vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) nesiekė nė pusės vidutinio Mazowieckie regiono rodiklio, nes pastarojo duomenis gerino gan aukštas NUTS 3 lygio Miasto Warszawa regiono rodiklis.

Vokietijos Oberbayern (NUTS 2 lygis) regiono NUTS 3 lygio regionuose aptariamasis rodiklis buvo labai įvairus: Fürstenfeldbruck regiono vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) buvo 79,6 proc. ES-27 vidurkio, o München Landkreis regione šis rodiklis siekė 330,2 proc. Panašiai buvo Rheinhessen-Pfalz (NUTS 2 lygio) regione: NUTS 3 lygio Südwestpfalz regiono vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) sudarė 52,3 proc. ES-27 vidurkio, o Ludwigshafen am Rhein (Kreisfreie Stadt) regione – 215,3 proc. Vokietijos NUTS 3 lygio Regensburg, Schweinfurt, Wolfsburg, Düsseldorf ir Koblenz regionuose (visi šie regionai yra Kreisfreie Städte) vidutinis BVP vienam gyventojui daugiau nei dvigubai viršijo vidutinius NUTS 2 lygio regionų, kuriems jie priklauso, būtent Oberpfalz, Unterfranken, Braunschweig, Düsseldorf ir Koblenz, rodiklius. Panašiai Nyderlandų NUTS 3 lygio Oost-Groningen regiono vidutinis BVP vienam gyventojui (PGS) buvo 72,8 proc. ES-27 vidurkio, t. y. mažiau nei pusė (170 proc.) viso Groningen (NUTS 2 lygio) regiono rodiklio.

Skirtingi tos pačios šalies regionų rodikliai

2 pav. pabrėžiami atvejai, kai to paties NUTS 2 lygio regiono NUTS 3 lygio regionų BVP vienam gyventojui labai skiriasi, o 1 grafike nagrinėjami dideli tų pačių šalių regionų rodiklių skirtumai. Pažymėtina, kad Kipras ir Liuksemburgas sudaro tik po vieną NUTS 3 lygio regioną.

2009 m. didžiausi regioninio vidutinio BVP vienam gyventojui rodikliai mažiau nei du kartus skyrėsi nuo mažiausių Danijoje, Maltoje ir Švedijoje, o likusiose 1 grafike pateiktose šalyse skirtumas buvo didesnis: daugiau nei 5 / 1 Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje, o Jungtinėje Karalystėje – net 10,5 / 1.

Daugelyje valstybių narių didžiausias BVP vienam gyventojui (PGS), buvo sostinių regionuose (NUTS 3 lygis): Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje (pažymėtina, kad Jungtinės Karalystės sostinę sudaro du NUTS 3 lygio regionai), Kroatijoje ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje. Visose į ES 2004 ar 2007 m. įstojusiose valstybėse narėse sostinių regionų vidutiniai BVP vienam gyventojui rodikliai buvo didžiausi, išskyrus Rumuniją, kurios didžiausias regioninis rodiklis priklausė sostinės regioną supančiam regionui. Panaši padėtis buvo Prancūzijoje, kurioje didžiausio vidutinio BVP vienam gyventojui rodiklio NUTS 3 lygio regionas taip pat buvo sostinės regiono kaimyninis regionas. Vokietija buvo vienintelė valstybė narė, kurios sostinės NUTS 3 lygio regiono vidutinis BVP vienam gyventojui nesiekė šalies vidurkio.

Konvergencija

3 pav. parodyta, kiek BVP vienam gyventojui keitėsi 2000–2009 m., palyginti su ES-27 vidurkiu (ES-27 vidurkio procentiniais punktais). Reikėtų pažymėti, kad keletą metų per nagrinėjamąjį laikotarpį visos ES ekonomika gana sparčiai augo, o po to prasidėjo finansų ir ekonomikos krizė. Be to, analizė pagrįsta palyginimu su ES vidurkiu, todėl atskiro regiono neigiama vertė vis dėlto gali būti susijusi su faktiniu augimu, nors ir nesiekiančiu ES-27 vidurkio, kuris (galiojančiomis kainomis) tuo laikotarpiu buvo 23,0 proc. Nagrinėjant lyginama dvejų metų padėtis ir atsižvelgiama ne į atskirų metų raidą (nuo pradžios iki pabaigos), o į bendrą šių metų rezultatą. Šis bendras rezultatas gali būti susijęs su laikotarpiais, kai regiono BVP vienam gyventojui pokytis buvo teigiamas (pakilimu), vertinamais drauge su laikotarpiais, kai pokytis buvo neigiamas (nuosmukiu).

Palyginti dinamiški regionai, kurių BVP vienam gyventojui padidėjo daugiau nei 10 procentinių punktų, palyginti su ES-27 vidurkiu, pažymėti tamsiausiu violetinės spalvos atspalviu. Mažiau dinamiški arba nuosmukį patyrę regionai (kurių BVP vienam gyventojui sumažėjo daugiau nei 10 procentinių punktų, palyginti su ES-27 vidurkiu) pažymėti šviesiausiu violetinės spalvos atspalviu.

Keliuose sostinių regionuose rodikliai labai padidėjo, ypač tarp į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių. Didžiausias augimas, palyginti su ES-27 vidurkiu, nustatytas Slovakijos (+69 procentiniai punktai), Rumunijos (+55), Bulgarijos (+38) ir Čekijos (+36) sostinių regionuose. Toliau sąraše Graikijos (+29) ir Jungtinės Karalystės (+28) sostinių regionai. Paskutinėse dviejose sąrašo pozicijose taip pat sostinių regionai: Belgijos Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest, kurio rodiklis nukrito 33 procentiniais punktais, palyginti su ES-27 vidurkiu, ir Austrijos Wien regionas (-25 procentiniai punktai).

Matyti, kad šis ekonominės veiklos rezultatų rodiklis viršijo ES-27 vidurkį pietvakarių ir rytų ES teritorijose, visų pirma Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje ir Kipre (rytinėje dalyje) ir Ispanijoje (vakarinėje dalyje). Kitos ES-15 valstybės narės (išskyrus Ispaniją ir Graikiją), kurių vieno regiono ekonomika augo daugiau nei 10 procentinių punktų, palyginti su ES-27 vidurkiu, – Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Suomija ir Jungtinė Karalystė.

Visuose Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Slovakijos regionuose 2000–2009 m. BVP vienam gyventojui (PGS) augo labiau nei vidutiniškai ES-27. Tokia pat padėtis buvo Baltijos jūros regiono valstybėse narėse, Kipre ir Liuksemburge (visos jos sudaro tik po vieną NUTS 2 lygio regioną).

O Danijoje, Airijoje, Italijoje, Austrijoje ir Švedijoje visų regionų BVP vienam gyventojui (PGS) augo mažiau nei vidutiniškai ES-27, kaip ir Maltoje (kuri yra tik vienas regionas). 53 regionų BVP vienam gyventojui sumažėjo ne mažiau kaip 10 procentinių punktų, palyginti su ES-27 vidurkiu, ir nė vienas iš šių regionų nėra valstybėse narėse, į ES įstojusiose 2004 ar 2007 m. Tai daugiausia Jungtinės Karalystės (16 regionų), Prancūzijos ir Italijos (po 11) regionai, taip pat keturi Švedijos regionai, po tris Belgijos ir Vokietijos regionus ir po vieną Danijos, Graikijos, Ispanijos, Nyderlandų ir Austrijos regioną.

Apskritai ES vidaus konvergencija didėja

Regionų BVP vienam gyventojui (PGS) konvergenciją galima vertinti įvairiai. Paprasčiausias būdas – įvertinti didžiausios ir mažiausios verčių santykį. Taikant šį būdą, ES-27 regionų skirtumas sumažėjo nuo 17,1 (2000 m.) iki 12,2 (2009 m.), daugiausia dėl greitesnio Bulgarijos ir Rumunijos ekonomikos augimo. Tačiau šiuo būdu vertinamos tik kraštutinės vertės ir į didžiąją daugumą regionų neatsižvelgiama Kur kas tiksliau regionų konvergenciją galima įvertinti regionų BVP sklaidos rodikliu. Daugiau informacijos apie šį metodą pateikiama duomenų šaltiniams ir turimiems duomenims skirtoje skiltyje. Šiuo rodikliu atsižvelgiama į BVP vienam gyventojui nuokrypius nuo nacionalinio vidurkio visuose NUTS 2 lygio regionuose, pritaikius regiono gyventojų skaičiaus svorinį koeficientą. 1 lentelėje lyginamos 2000 ir 2009 m. nacionalinės sklaidos vertės (pagal NUTS 2 lygio duomenis). 2009 m. daugumoje ES-15 valstybių narių sklaida buvo mažesnė nei valstybėse narėse, į ES įstojusiose 2004 ar 2007 m., nors Slovėnija ir Lenkija buvo išimtys. Be to, 2000–2009 m. sklaidos lygis iš esmės didėjo į ES 2004 ar 2007 m. įstojusiose valstybėse narėse. Labiausiai – Bulgarijoje, mažiausiai Slovėnijoje ir Lenkijoje. Todėl atrodytų, kad daugelio į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių ekonomika vijosi, o regionų skirtumai didėjo.

ES-15 valstybėse narėse padėtis buvo ne tokia tolygi. Graikijoje sklaida labai padidėjo, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Airijoje ir Portugalijoje – mažiau. 2000–2009 m. šis rodiklis mažėjo Austrijoje (Eurostato įverčiais), Suomijoje, Ispanijoje, Italijoje (taip pat Eurostato įverčiais), Vokietijoje, Belgijoje ir Danijoje, o Nyderlanduose – nesikeitė (liko mažas).

Didėjanti kelių ES-15 vidaus ir kitų valstybių narių konvergencija atsvėrė didėjančius kitų valstybių narių vidaus skirtumus, todėl remiantis Eurostato įverčiais galima daryti prielaidą, kad apskritai ES-27 regionų konvergencija didėjo.

Palyginus 2000 ir 2009 m. duomenis nustatyta, kad tuo laikotarpiu pasiekti arba viršyti 75 proc. ribinę vertę, taikomą nustatant atitiktį struktūrinių fondų paramos reikalavimams, pavyko šešiems regionams: Yugozapaden (Bulgarija), Voreio Aigaio (Graikija), Andalucía (Ispanija), Mazowieckie (Lenkija), Região Autónoma dos Açores (Portugalija) ir Bucuresti – Ilfov (Rumunija). Šiuose regionuose 2009 m. gyveno 18,2 mln. arba apie 3,6 proc. visų ES-27 gyventojų. Tačiau tuo pat laikotarpiu West Wales and The Valleys regione (Jungtinė Karalystė) BVP vienam gyventojui (PGS) nusileido žemiau 75 proc. ES-27 vidurkio, o pietų Italijos Puglia regione šis rodiklis taip pat nebesiekė šios ribos, nors anksčiau jį viršijo.

Asmeninių namų ūkių pajamos 2008 m.

Rinkos ekonomikos šalyse, kuriose valdžios sektorius perskirsto išteklius, šis procesas dalijamas į du etapus. Pirminis paskirstymas susijęs su asmeninių namų ūkių pajamomis, gaunamos tiesiogiai iš rinkos sandorių, kitaip tariant – gamybos veiksnių ir prekių pirkimo ir pardavimo. Šiai kategorijai visų pirma priskiriamos apmokamo darbo ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamos ir pajamos iš palūkanų, dividendų ir rentos. Mokėtinos palūkanos ir renta įrašomos kaip neigiami straipsniai ir visų šių sandorių balansas vadinamas asmeninių namų ūkių pirminėmis pajamomis.

Antroji sąvoka – disponuojamosios pajamos, gaunamos iš pirminių pajamų, prie jų pridėjus visas socialines išmokas ir piniginius pervedimus (valdžios sektoriui perskirsčius) ir atėmus pajamų ir turto mokesčius bei socialines įmokas ir panašius pervedimus, t. y. šios pajamos yra gyventojų turimi ištekliai, kuriuos jie gali taupyti ar išleisti.

4 pav. apžvelgiami pirminių pajamų vienam 24-ių valstybių narių NUTS 2 lygio regionų gyventojui duomenys. Kitaip nei BVP atveju, namų ūkių pajamų duomenų NUTS 3 lygio regionuose neturima. Vidutinės pirminės pajamos vienam ES-27 gyventojui 2008 m. buvo 17 200 PGVS. Šio rodiklio vertės buvo nuo 36 800 PGVS vienam gyventojui Inner London regione (Jungtinė Karalystė) iki 3 600 PGVS Severozapaden regione (Bulgarija), santykiu 10,2 / 1.

Vienas iš labiausiai pastebimų 4 pav. aspektų – palyginti didelis pajamų vienam gyventojui lygis sostines supančiuose regionuose šalia. Čekijoje, Danijoje, Airijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje didžiausias pajamų vienam gyventojui lygis nustatytas NUTS 2 lygio regionuose, į kuriuos įtraukiamos sostinės. Pažymėtina, kad kitų šešių valstybių narių regioninių NUTS 2 lygio duomenų nėra. Lisboa (Portugalija) ir Berlin (Vokietija) regionai buvo vieninteliai ES-15 sostinių regionai, kurių pirminės pajamos vienam gyventojui nesiekė ES-27 vidurkio, o Bratislavský kraj (Slovakija) regionas buvo vienintelė į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių sostinė, kurios pirminės pajamos vienam gyventojui, remiantis pateiktais duomenimis, šį vidurkį viršijo.

Iš 51 NUTS 2 lygio regiono, kurių pirminės pajamos vienam gyventojui 2008 m. daugiau nei 25 proc. viršijo ES-27 vidurkį, 19 buvo Vokietijoje, po septynis Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje, šeši Austrijoje, keturi Belgijoje, po tris Ispanijoje ir Nyderlanduose ir po vieną Prancūzijoje ir Švedijoje. Didelių vidutinių pajamų vienam gyventojui vietovės aiškiai išsidėstė Austrijoje, pietų Anglijoje ir šiaurės rytų Škotijoje (Jungtinė Karalystė), taip pat šiaurės rytų Ispanijoje. Be to, Italijoje pastebėtas aiškus skirtumas tarp šiaurės ir pietų regionų (šiaurinėse dalyse pajamos didesnės), o Vokietijoje ir Nyderlanduose – tarp rytų ir vakarų (vakarinėse dalyse pajamos didesnės).

28 NUTS 2 lygio regionuose pirminės pajamos vienam gyventojui sudarė 50 proc. ES-27 vidurkio arba mažiau. Visi šie regionai buvo į ES 2004 ar 2007 m. įstojusių valstybių narių: dešimt Lenkijoje, septyni Rumunijoje (visi, išskyrus Bucuresti – Ilfov sostinės regioną), šeši (visi) Bulgarijoje, keturi Vengrijoje ir vienas Slovakijoje.

ES-27 pirminės pajamos įsikišus valdžios sektoriui mažėjo 13,3 proc. (pajamų perskirstymas) ir 2008 m. vidutinės disponuojamosios pajamos buvo 14 900 PGVS vienam gyventojui. Didžiausios disponuojamosios (kaip ir pirminės) pajamos vienam gyventojui nustatytos Inner London regione (26 600 PGVS vienam gyventojui), o mažiausios – Bulgarijos Severozapaden regione (3 800 PGVS). Taigi didžiausios ir mažiausios regionų verčių santykis buvo 6,9 / 1 (palyginti su 10,2 / 1 pirminių pajamų atveju).

Palyginus pirmines ir disponuojamąsias pajamas matyti, kad valdžios sektoriaus įsikišimas paprastai turi išlyginamąjį poveikį. Perskirsčius pajamas kur kas padidėjo sąlyginės pajamos pietų Italijoje, vakarų Ispanijoje ir vakarinėje Jungtinės Karalystės dalyje, taip pat Bulgarijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos ir Rumunijos rytiniuose regionuose. Daugumoje NUTS 2 lygio regionų disponuojamosios pajamos vienam gyventojui buvo mažesnės nei pirminės pajamos vienam gyventojui, tačiau 30 regionų socialinės išmokos ir kiti pervedimai tiek paveikė disponuojamąsias pajamas vienam gyventojui, kad šios padidėjo. Septyni iš šių regionų buvo Lenkijoje, po penkis Portugalijoje ir Rumunijoje, po keturis Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje, trys Bulgarijoje ir po vieną Vokietijoje ir Italijoje.

2 grafike matyti disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui ES valstybėse narėse (2008 m.) ir Norvegijoje (2007 m.) variacijos. Daugumos sostinių regionų disponuojamosios pajamos vienam gyventojui buvo didžiausios, palyginti su kitais šalies regionais. Ši tendencija nustatyta 14-oje iš 21 valstybės narės, sudarytos iš daugiau nei vieno NUTS 2 lygio regiono. Kitose septyniose daugiau nei vieno regiono valstybėse narėse (Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Suomijoje) sostinės regiono disponuojamosios pajamos vienam gyventojui paprastai viršijo šalies vidurkį, išskyrus Région de Bruxelles-Capitale/Brussels Hoofdstedelijk Gewest (Belgija) ir Berlin (Vokietija) regionus.

Rumunijos Bucuresti – Ilfov regione disponuojamosios pajamos vienam gyventojui 2,5 karto viršijo Nord-Est regiono rodiklį – tai didžiausias skirtumas tarp tos pačios šalies regionų. Gana didelis skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui regionuose taip pat buvo Prancūzijoje, Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Slovakijoje. Kita vertus, šis rodiklis gana tolygus Danijoje (vidutiniškai didžiausios regionų pajamos 1,08 karto didesnės už mažiausias), Austrijoje (1,09), Slovėnijoje (1,16) ir Airijoje (1,17).

Duomenų šaltiniai ir turimi duomenys

ES regioninių sąskaitų rengimo metodika nustatyta Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemoje (ESS). 1995 m. ESS visiškai atitinka pasaulines nacionalinių sąskaitų rengimo gaires – 1993 m. nacionalinių sąskaitų sistemą (1993 m. NSS). 2008 m. tarptautiniu mastu susitarus dėl atnaujintos NSS versijos ESS taip pat tikslinama.

BVP – pagrindinis nacionalinių sąskaitų rodiklis, apibendrinantis šalies ar regiono ekonominę padėtį. Jis apskaičiuojamas taikant skirtingus metodus: produkcijos metodą, išlaidų metodą ir pajamų metodą.

Regioninėms sąskaitoms rengti asmeninių namų ūkių pajamų kategorijų regioniniai duomenys renkami NUTS 2 lygiu. 2008 m. Bulgarijos asmeninių namų ūkių pajamų duomenys (atitinkamai ir bendrasis ES-27 rodiklis) yra įverčiai.

Darbo ir gyvenamosios vietų palyginimai

Ekonominės veiklos rezultatus regionų lygmeniu galima palyginti lyginant regionų BVP ir to regiono gyventojų skaičių. Todėl svarbu atskirti darbo vietą ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal BVP vertinami šalies arba regiono ekonominės veiklos rezultatai, neatsižvelgiant į tai, ar jie priskiriami ten dirbantiems nuolatiniams ar nenuolatiniams gyventojams. Todėl regionų BVP vienam gyventojui grindžiamas skaitikliu, atitinkančiu darbo vietą (regione sukurtą BVP) ir vardikliu, kurio vertė atitinka gyvenamąją vietą (regiono gyventojus). Šis trūkumas ypač ryškus, kai į regioną atvyksta daug darbuotojų iš kitų vietovių arba, atvirkščiai, jo nuolatiniai gyventojai dirba kituose regionuose. Vietovių, į kurias dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, regioninis BVP dažnai labai didelis (palyginti su kaimyninėmis vietovėmis). Ši tendencija ypač ryški ekonominiuose centruose, pvz., London (Jungtinė Karalystė), Wien (Austrija), Hamburg (Vokietija), Praha (Čekija) ar Luxembourg regionuose. Dėl šios ypatybės didelis kai kurių regionų, į kuriuos dirbti atvyksta daug kitų regionų gyventojų, BVP vienam gyventojui nebūtinai reiškia tokių pat didelių to regionų nuolatinių gyventojų pajamų.

Asmeninių namų ūkių pajamos, priešingai, neatsižvelgiant į tai, ar jos grindžiamos pirminėmis pajamomis, ar disponuojamosiomis, tiksliau atitinka regiono nuolatinių gyventojų pajamas. Asmeninių namų ūkių pajamas galima tiesiogiai lyginti su to paties regiono nuolatiniu gyventojų skaičiumi. Regioninis pajamų paskirstymas gali neatitikti BVP paskirstymo ne tik dėl į regioną dirbti atvykstančių asmenų, bet ir dėl kitų veiksnių, pvz., tam tikro regiono nuolatinių gyventojų gaunamų rentos, palūkanų ar dividendų pajamų, mokamų kitų regionų nuolatinių gyventojų.

Perkamosios galios paritetai

Regiono BVP nustatomas naudojant to regiono (taigi – šalies) valiutą. Kad BVP būtų lengviau lyginti, jį galima paversti bendra valiuta, pvz., perskaičiuoti eurais arba doleriais.

Valiutos kursai aprėpia daug veiksnių, susijusių su valiutų rinkų pasiūla ir paklausa, pvz., tarptautinę prekybą, infliacijos prognozes ir palūkanų normų diferencialus. Tačiau valiutos kursai neatspindi visų įvairių šalių kainų lygio skirtumų. Todėl BVP gali būti perskaičiuojamas taikant perskaičiavimo koeficientus, vadinamus perkamosios galios paritetais (PGP), ir paverčiamas sutartine bendra valiuta, vadinama perkamosios galios standartu (PGS). Taip galima lyginti skirtingų nacionalinių valiutų perkamąją galią. Net valiutos sąjungoje, kaip antai euro zonoje, bendros valiutos perkamoji galia skirtingose šalyse skiriasi, priklausomai nuo kainų lygio tose šalyse. Apskritai, vietoje euru pagrįstų eilučių pasirinkus PGS skirtumai paprastai išlyginami, nes regionuose, kurių BVP vienam gyventojui eurais labai didelis, paprastai taip pat gana didelės kainos (pvz., centrinėje Paryžiaus ar Londono dalyje pragyvenimo išlaidos iš esmės didesnės nei Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės kaimo vietovėse).

Apskaičiuojant BVP vienam gyventojui ne pagal euro eilutes, o pagal PGS eilutes, regionų reitingas gali labai skirtis. Pavyzdžiui, 2009 m. Švedijos Östra Mellansverige regiono BVP vienam gyventojui buvo 26 600 EUR, t. y. didesnis nei Italijos Marche regiono, kurio rodiklis buvo 25 600 EUR. Tačiau vertinant pagal PGS Marche rodiklis būtų 24 600 PGS vienam gyventojui – didesnis nei Östra Mellansverige (23 800 PGS).

Regionų BVP vienam gyventojui sklaida

Nuo 2007 m. Eurostatas naudoja išvestinį rodiklį, kuriuo apibendrinami tos pačios šalies regionų BVP vienam gyventojui skirtumai. NUTS 2 lygio regionų BVP sklaida D apibrėžiama kaip absoliučiųjų regiono ir nacionalinio BVP vienam gyventojui rodiklių skirtumų suma, kuriai pritaikytas svorinis koeficientas, pagrįstas konkrečia regiono gyventojų dalimi ir išreikštas nacionalinio BVP vienam gyventojui procentine dalimi:

Dispersion of regional GDP per inhabitant RYB2012.png

Šioje lygtyje:

y_i regiono i BVP vienam gyventojui;
Y – vidutinis nacionalinis BVP vienam gyventojui;
p_i – regiono i gyventojų skaičius;
P – visos šalies gyventojų skaičius;
n – šalies regionų skaičius.

Jei visų šalies regionų BVP vienam gyventojui vertės yra vienodos, šio sklaidos rodiklio vertė lygi nuliui. Sklaidos lygis padidės (kai kiti veiksniai vienodi), padidėjus regionų BVP vienam gyventojui skirtumams. Taigi, 30 proc. vertė reiškia, kad visų tam tikros šalies regionų BVP, kuriam pritaikytas svorinis koeficientas pagal regionų gyventojų skaičių, vidutiniškai 30 proc. skiriasi nuo nacionalinės vertės.

Bendroji informacija

Paprastai ekonomikos vystymasis išreiškiamas BVP, o kalbant apie regionus šį rodiklį galima naudoti makroekonominei veiklai ir augimui vertinti, ir skirtingiems regionams palyginti. BVP taip pat politiškai reikšmingas rodiklis, nes jis labai svarbus nustatant, kiek kiekviena valstybė narė turėtų prisidėti prie ES biudžeto, be to, trejų metų BVP vidurkiai naudojami sprendžiant, kuriems regionams turėtų būti suteikta parama pagal ES struktūrinių fondų programas.

BVP taip pat galima laikyti sąlyginiu bendrojo gyvenimo lygio rodikliu. Tačiau dėl struktūros ir paskirties BVP negali būti patikimas rodiklis visuose politiniuose debatuose. Svarbu suprasti, kad, pvz., BVP neatspindi aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties, ir į šiuos aspektus reikia atsižvelgti naudojant BVP analizei. Iš tiesų vis dažniau pažymima, kad vertinant ekonomikos, socialinius ir aplinkos prioritetus nereikėtų pasikliauti vien BVP.

Šiam klausimui buvo skirtos kelios tarptautinės iniciatyvos, pvz., 2009 m. rugpjūčio mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą ‘„BVP ir kiti rodikliai : pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“’ (COM galutinis 433/2009). Šiame komunikate pateikiami įvairūs BVP rodiklių tobulinimo ir papildymo veiksmai. Europos Komisija pažymėjo, kad BVP neabejotinai reikėtų papildyti ekonomikos, socialinių ir aplinkos klausimų, nuo kurių labai priklauso gyventojų gerovė, statistiniais duomenimis. Komunikate siūloma imtis penkių veiksmų, kad besikeičiančio pasaulio pažanga būtų vertinama tiksliau:

1 veiksmas. BVP susiejimas su aplinkos apsaugos ir socialiniais rodikliais (visapusis aplinkos apsaugos indeksas; gyvenimo kokybė ir gerovė);
2 veiksmas. Sprendimų priėmimas remiantis beveik tikralaike informacija (naujesni aplinkos apsaugos ir socialiniai rodikliai);
3 veiksmas. Tikslesni duomenys apie veiksnių pasiskirstymą ir nelygybę;
4 veiksmas. Europos darnaus vystymosi rezultatų suvestinės rengimas (koordinuojant Aplinkos generaliniam direktoratui);
5 veiksmas. Aplinkos apsaugos ir socialinių rodiklių įtraukimas į nacionalines sąskaitas.