Archive:Atsinaujinančiosios energijos statistika

Duomenys išgauti 2020 m. sausio mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2021 m. balandžio mėn.

This Statistics Explained article has been archived on 4 January 2021.

Highlights

2018 m. atsinaujinančioji energija sudarė 18,9 proc. visos ES suvartotos energijos, taigi esame pakeliui į 2020 m. tikslą – 20 proc.

2018 m. transporto veiklai panaudotos atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis ES pasiekė 8,3 proc.

Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis 2018 m.
(bendrojo galutinio energijos suvartojimo proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

Europos žaliuoju kursu (COM(2019) 640 final) įtvirtintas siekis iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralizuoto poveikio klimatui žemynu. Tai beprecendenčio užmojo priemonių rinkinys, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas Europos piliečiams ir įmonėms pasinaudoti tvariu perėjimu prie žaliosios ekonomikos.

Naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją gali būti pravartu dėl daugybės priežasčių, pvz., galimybės mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, įvairinti energijos tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro (pirmiausia – naftos ir dujų) rinkų. Plėtojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius taip pat galima skatinti ES užimtumą, nes galima kurti darbo vietas naujų žaliųjų technologijų srityse.

Šiame straipsnyje pateikiama naujausia statistika apie iš atsinaujinančiųjų išteklių gaunamos energijos dalį, vertinant apskritai ir pagal tris vartojimo sektorius (bendrąjį elektros energijos suvartojimą, šildymo ir vėsinimo bei transporto sektorius) Europos Sąjungoje (ES). Atsinaujinančiuosius energijos išteklius sudaro vėjo energija, saulės (terminė, fotovoltinė ir koncentruotoji) energija, hidroenergija, potvynių energija, geoterminė energija, šilumos siurblių surinkta aplinkos šiluma, biokuras ir atsinaujinančioji atliekų dalis.

Full article

2004–2018 m. atsinaujinančios energijos dalis išaugo beveik dvigubai

ES siekia, kad iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ES pagamintos energijos dalis, vertinant bendrą galutinį energijos suvartojimą, 2020 m. sudarytų 20 proc. Šis rodiklis paskirstytas ES valstybėms narėms nacionaliniuose veiksmų planuose (anglų k.), kuriuose numatoma, kaip plėtoti atsinaujinančiąją energiją kiekvienoje valstybėje narėje. 1 grafike pateikti naujausi atsinaujinančiosios energijos dalies pagal bendrąjį galutinį energijos suvartojimą duomenys ir nustatytieji 2020 m. tikslai. 2018 m. ES atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis pagal bendrąjį galutinį energijos suvartojimą sudarė 18,9 proc., palyginti su 9,6 proc. 2004 m.

Šią teigiamą tendenciją paskatino teisiškai privalomi planiniai rodikliai didinti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalį, įtvirtinti Direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją.Nors ES kaip visuma tinkamai siekia savo 2020 metams nustatytų planinių rodiklių, kai kurios valstybės narės turės įdėti papildomų pastangų, norėdamos įgyvendinti savo įsipareigojimus dėl dviejų pagrindinių rodiklių, susijusių su iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalimi (pagal bendrą galutinį energijos suvartojimą) (žr. 1 grafiką) ir iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos konkrečia dalimi transporto sektoriuje (apie tai kalbama toliau šiame straipsnyje, žr. 2 grafiką ir 4 lentelę).

1 grafikas. Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis 2018 m.
(bendrojo galutinio energijos suvartojimo proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

2018 m. ES valstybėse narėse didžiausia (daugiau nei pusė) atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis pagal bendrąjį galutinį energijos suvartojimą nustatyta Švedijoje (54,6 proc.), smarkiai lenkiančioje Suomiją (41,2 proc.), Latviją (40,3 proc.), Daniją (36,1 proc.) ir Austriją (33,4 proc.). Tarp mažiausius rodiklius pateikusių valstybių narių buvo Nyderlandai (7,4 proc.), Malta (8,0 proc.), Liuksemburgas (9,1 proc.) ir Belgija (9,4 proc.). Atsižvelgiant į naujausius turimus 2018 m. duomenis, pagal Prancūzijai ir Nyderlandams nustatytus tikslus kiekviena iš šių valstybių narių turi padidinti savo atsinaujinančiosios energijos dalį pagal bendrąjį galutinį energijos suvartojimą atitinkamai bent 6,4 ir 6,6 proc. punktų. O dvylika valstybių narių jau viršijo savo 2020 m. tikslus, ypač smarkiai (5,0–8,0 proc. punktų) – Kroatija, Švedija, Danija ir Estija.

1 lentelėje pateikiami visų duomenis pateikusių šalių rodikliai ir indikatyvios trajektorijos vertės.

1 lentelė. Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis 2004–2018 m.
(bendrojo galutinio energijos suvartojimo proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

Likusioje šio straipsnio dalyje pateikiama statistikos apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies pokyčius nuo 2004 iki 2018 m. trijuose vartojimo sektoriuose: kalbama apie bendrąjį elektros energijos suvartojimą, šildymo ir vėsinimo bei transporto sektorius.

Svarbiausias atsinaujinančiosios elektros energijos išteklius yra vėjo energija

Pagal Direktyvoje 2009/28/EB nustatytas apskaitos taisykles hidroenergijos ir vėjo energijos generuojama elektros energija turi būti normalizuota, atsižvelgiant į metinius oro svyravimus (hidroenergija normalizuojama per 15 pastarųjų metų, vėjo – per 5). Šiame straipsnyje pateikiami rezultatai gauti taikant šias apskaitos taisykles.

Iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos elektros energijos kiekio didėjimas 2008–2018 m. iš esmės atitinka trijų atsinaujinančiųjų energijos išteklių, daugiausia – vėjo energijos, bet taip pat saulės energijos ir kietojo biokuro (įskaitant atsinaujinančiąsias atliekas), plėtrą ES. 2018 m. vėjo energija buvo pirmojoje vietoje tarp atsinaujinančiosios elektros energijos išteklių ES. Šiuo būdu pagamintos elektros energijos kiekis buvo palyginti panašus į prieš dešimtmetį pasiektą kiekį. O iš saulės energijos ir vėjo elektrinių ES pagamintos elektros energijos kiekis 2018 m. atitinkamai 15,5 ir 2,9 kartų viršijo 2008 m. kiekį. Iš saulės energijos pagamintos elektros energijos kiekis didėjo dar labiau: nuo tik 7,4 TWh 2008 m. iki 115,0 TWh 2018 m.

Padėtis įvairiose ES valstybėse narėse gerokai skyrėsi. Austrijoje, Švedijoje ir Danijoje iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių – daugiausia iš hidroenergijos ir vėjo energijos – buvo pagaminta bent trys penktadaliai visos suvartotos elektros energijos (atitinkamai 73,1 proc., 66,2 proc. ir 62,4 proc.), o Latvijoje ir Portugalijoje iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagaminta elektros energija sudarė daugiau kaip pusę (atitinkamai 53,5 proc. ir 52,2 proc.) elektros energijos sąnaudų. Kita vertus, Kipre (9,4 proc.), Liuksemburge (9,1 proc.), Vengrijoje (8,3 proc.) ir Maltoje (7,1 proc.) šis rodiklis nesiekė 10 proc. (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos dalis pagal bendrąjį elektros energijos suvartojimą 2004–2018 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

Daugiau kaip penktadalis šildymui ir aušinimui naudojamos energijos – iš atsinaujinančiųjų išteklių

2018 m. ES atsinaujinančioji energija sudarė 21,1 proc. visų šildymo ir aušinimo energijos sąnaudų. Tai nemažas augimas nuo 2004 m., kai šis rodiklis siekė 11,7 proc. Tai iš dalies lėmė aktyvesnis naudojimas pramonės sektoriuje, paslaugų ir namų ūkių (statybų) sektoriuose. Atsižvelgiama į šilumos siurbliais išgaunamą aeroterminę, geoterminę ir hidroterminę šilumos energiją (tiek, kiek šalys pateikia šiuos duomenis). Iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos energijos dalis šildymo ir aušinimo sektoriuje pateikiama 3 lentelėje.

3 lentelė. Iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos energijos dalis šildymo ir aušinimo sektoriuje 2004–2018 m.
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

2018 m. transporto veiklai naudota 8,3 proc. atsinaujinančiosios energijos

ES susitarė dėl bendro tikslo, kad iki 2020 m. transporto sektoriuje naudojamos atsinaujinančiosios energijos (įskaitant skystus biodegalus, vandenilio, biometano, „žaliosios“ elektros energijos ir pan.) dalis turi sudaryti 10 proc.

Vidutinė šios energijos dalis transporto sektoriuje padidėjo nuo 1,5 proc. 2004 m. iki 8,3 proc. 2018 m. ES valstybėse narėse santykinė atsinaujinančiosios energijos dalis, vertinant transporto degalų suvartojimą, buvo nuo 29,7 proc. Švedijoje, 14,9 proc. Suomijoje ir 9,8 proc. Austrijoje iki mažiau nei 4,0 proc. Kroatijoje (3,9 proc.), Graikijoje (3,8 proc.), Estijoje (3,3 proc.) ir Kipre (2,7 proc.) (žr. 2 grafiką).

2 grafikas. Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis transporto sektoriuje 2018 m.
(bendrojo galutinio energijos suvartojimo proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

Kai kuriose ES valstybėse narėse atsinaujinančiosios energijos, kaip transporto degalų, naudojimas sparčiai didėjo. Ypač šiuo atžvilgiu išsiskyrė Airija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Suomija ir Švedija.

Daugiau informacijos apie iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos energijos dalį transporto sektoriuje pateikiama 4 lentelėje.

4 lentelė. Iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis transporto sektoriuje 2004–2018 m.
(bendrojo galutinio energijos suvartojimo proc.)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_ren)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Atsinaujinančioji energija. Lentelės ir grafikai (anglų k.)

Duomenų šaltiniai

Šiame straipsnyje pateikiama statistika pagrįsta duomenimis, parengtais pagal apskaitos taisykles, nustatytas Direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, ir apskaičiuotais pagal energetikos statistiką, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1099/2008 dėl energetikos statistikos, kurio naujausi pakeitimai priimti 2017 m. lapkričio mėn. Reglamentu (ES) 2017/2010. Direktyva 2009/28/EB bus taikoma iki 2020 ataskaitinių metų. Nuo tų metų atsinaujinančiųjų išteklių energijos daliai apskaičiuoti bus taikomos Direktyvoje 2018/2001/ES dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją nustatytos apskaitos taisyklės.

Turima visų ES valstybių narių, taip pat Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Juodkalnijos, Šiaurės Makedonijos, Serbijos, Albanijos, Turkijos ir Kosovo* duomenų. Iš esmės šalių duomenys išsamūs, nauji ir patikimai tarpusavyje palyginami.

Atsinaujinančiosios energijos dalis pagal bendrą galutinį energijos suvartojimą nustatyta kaip pagrindinis pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo pažangos vertinimo rodiklis. Šis rodiklis gali būti laikomas įverčiu stebint Direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją įgyvendinimą – vis dėlto kai kuriose šalyse konkrečių atsinaujinančiosios energijos technologijų statistikos sistema dar nėra visapusiškai išplėtota, kad būtų galima įvykdyti šios direktyvos reikalavimus, pvz., daugelis šalių neteikia šilumos siurblių aplinkos šiluminės energijos duomenų.

Atliekant visus apskaičiavimus atsižvelgta į konkrečias nuostatas, pateiktas Direktyvoje 2009/28/EB ją iš dalies pakeitus 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1513, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 98/70/EB dėl benzino ir dyzelinių degalų (dyzelino) kokybės ir Direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją.

Aiškinant duomenis svarbu atsižvelgti į statistinių duomenų tikslinimą. Naujausi 2005 m. duomenys rodo, kad vertinant duomenis, turėtus rengiant ir priimant direktyvą 2007–2008 m., būta nedidelių skirtumų. Šie skirtumai susiję su duomenis teikiančių šalių pagal metinius energetikos klausimynus pateiktų duomenų tikslinimu. Patikslinus biomasės vartojimo namų ūkių sektoriuje duomenis paaiškėjo, kad Kroatija nuo 2004 m. (pirmieji metai, kurių duomenų turima) viršija savo atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimo 2020 m. tikslą. Kroatija nėra vienintelis pavyzdys. Pradėjus taikyti Atsinaujinančiosios energijos direktyvą, šalys ėmė atidžiau stebėti atsinaujinančiosios energijos produktų srautus savo ekonomikoje. Labai svarbus atvejis – biomasės vartojimas. Šalys rengia vis išsamesnius tyrimus, kad galėtų gauti daugiau duomenų apie galutinį biomasės suvartojimą. Todėl kelios šalys tikslina savo duomenis ir dėl to jų atsinaujinančių išteklių energijos dalies rodikliai didėja (pvz., Kroatija, Prancūzija, Lietuva ir Vengrija).

Bendrasis galutinis energijos suvartojimas apibrėžtas Atsinaujinančiosios energijos direktyvoje 2009/28/EB kaip energijos tikslais pramonei, transportui, namų ūkiams, paslaugų sektoriui (įskaitant viešąsias paslaugas), žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei tiekiami energijos produktai, įskaitant elektros energijos ir šilumos, kurią elektros energijos ir šilumos gamybai sunaudoja energetikos sektorius, suvartojimą ir įskaitant elektros energijos bei šilumos nuostolius paskirstymo ir perdavimo proceso metu.

Energijos gamyba iš neatsinaujinančiųjų miesto atliekų į biomasės sandą šildymo ir elektros gamyboje neįtraukta. Vamzdynų transporto suvartojimas įtrauktas į bendrąjį galutinį energijos suvartojimą, laikantis Energetikos statistikos reglamento sektorių klasifikavimo. Siekiant didesnio tikslumo ir atitikties nacionalinei statistikai apskaičiuojant atsinaujinančiosios energijos dalis, kai įmanoma, perskaičiuojant visus energijos produktus į energijos vienetus vietoje numatytojo šilumingumo taikyti nacionaliniai šilumingumo rodikliai.

2004–2010 m. duomenys: šiuo laikotarpiu Direktyva 2009/28/EB dar nebuvo priimta arba buvo tik neseniai priimta. Daugumoje Europos šalių ji dar nebuvo perkelta į nacionalinės teisės aktus. Šio laikotarpio duomenys nenaudojami atitikčiai teisės nuostatoms (tos direktyvos I priedo B dalyje nustatytai indikatyviai trajektorijai) vertinti. Atsinaujinančiosios energijos direktyvoje 2009/28/EB nustatyta, kad vertinant atitiktį planiniams rodikliams turėtų būti atsižvelgiama tik į tvarumo kriterijus atitinkančius biodegalus ir skystuosius bioproduktus. Nuspręsta, kad 2004–2010 m. laikotarpiui apskaičiuojant atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies skaitiklį bus atsižvelgiama į visus biodegalus ir skystuosius bioproduktus.

Duomenys nuo 2011 m.: atitiktis 17 straipsniui (Biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijai) turi būti vertinama atsižvelgiant į 18 straipsnį (Atitikties biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijams patikrinimas). Nuo 2011 ataskaitinių metų šalys nurodo, kad atitikties kriterijus tenkina tik tie biodegalai ir skystieji bioproduktai, kurių atitiktis 17 ir 18 straipsniams gali būti visapusiškai įrodyta. Apskaičiuojant atitinkamas atsinaujinančiųjų išteklių dalis atsižvelgiama tik į pateiktus atitikties kriterijus atitinkančių biodegalų ir skystųjų bioproduktų duomenis. Kai kuriose šalyse 2011–2015 m. laikotarpio biodegalų ir skystųjų bioproduktų vartojimas nebuvo patvirtintas kaip atitinkantis kriterijus (t. y. tvarus), nes Direktyva 2009/28/EB buvo įgyvendinta vėlai. Nepaisant to, kad atsinaujinančiosios energijos dalis apskritai nuo 2004 m. didėjo, 2010–2011 m. jos dalis transporto sektoriuje mažėjo. Tai iš dalies galima paaiškinti, kad kelios ES šalys nurodė visiškai nenaudojančios kriterijus atitinkančių biodegalų (remiantis šalių pateiktais duomenimis, 2011 m. šiek tiek biodegalų buvo naudojama, tačiau jie visi arba praktiškai visi neatitiko tvarumo kriterijų). Kadangi kai kurios šalys dar nėra visapusiškai įgyvendinusios visų Atsinaujinančiosios energijos direktyvos nuostatų, 2011–2015 m. kai kurie biodegalai ir skystieji bioproduktai nelaikomi atitinkančiais tvarumo kriterijų.

Iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos elektros energijos dalis apibrėžiama kaip iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos elektros energijos ir bendrojo nacionalinio elektros energijos suvartojimo santykis. Atsinaujinančiosios energijos direktyvoje 2009/28/EB nustatyta, kad bendras galutinis atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas siejamas su iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta elektros energija. Įtraukiama hidroelektrinių (neįskaitant elektros energijos, pagaminamos hidroakumuliaciniais įrenginiais, kuriems naudojamas prieš tai į aukštutinį baseiną pakeltas vanduo) ir naudojant kietąjį biokurą ir (arba) atliekas, vėjo, saulės ir geoterminius įrenginius pagaminta elektros energija. Direktyvoje taip pat reikalaujama normalizuoti elektros energijos gamybą iš hidroenergijos ir vėjo energijos. Atsižvelgiant į hidroenergijos gamybai taikomą 15 metų normalizavimo reikalavimą ir į galimybę gauti energijos statistiką (ES statistiką nuo 1990 m.), ilgalaikės šio rodiklio laiko eilutės dar nesudarytos.

Apskaičiuojant šildymui ir aušinimui naudojamos atsinaujinančiosios energijos dalį, galutinis atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas apibrėžiamas kaip pramonėje, namų ūkiuose, teikiant paslaugas, žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje šildymo ir aušinimo tikslais suvartojamos energijos bei centralizuotai tiekiamos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos šilumos galutinis suvartojimas. Bendras galutinis suvartojimas šildymui ir aušinimui – visų energijos produktų, išskyrus elektros energiją, galutinis suvartojimas kitiems tikslams nei transportui, pridėjus šilumos suvartojimą nuosavoms reikmėms elektrinėse ir šilumos jėgainėse bei tinkluose prarandamą šilumą. Išsamesnė apibrėžtis pateikiama SHARES naudojimo vadove (anglų k.).

Atsinaujinančiosios energijos dalis transporto sektoriaus degalų sąnaudose apskaičiuojama pagal Direktyvoje 2009/28/EB aprašytą metodiką, remiantis energijos statistikos duomenimis. Apskaičiuojant šį rodiklį iki 2010 m. būdavo įtraukiamas visų skystųjų biodegalų sandas. Nuo 2011 m. įtraukiami tik Direktyvą 2009/28/EB atitinkančių (kitaip tariant, tvarumo kriterijus atitinkančių) transporto skystųjų biodegalų duomenys.

Aplinkybės

Siekdama užtikrinti saugesnę, tvaresnę mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką Europos Komisija yra nustačiusi kelias energetikos strategijas. Naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius ne tik kovojama su klimato kaita, nes mažinamas išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, bet ir tikriausiai bus galima užtikrinti saugesnį energijos tiekimą, didesnį energijos tiekimo įvairinimą, mažesnę oro taršą, taip pat galimybes kurti darbo vietas ekologiškose pramonės šakose ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos sektoriuose.

2008 m. gruodžio mėn. priimtu 2020 m. klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkiniu dar labiau paskatinta iki 2020 m. padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą iki 20 proc. bendrojo energijos suvartojimo, o kartu paraginta 20 proc. sumažinti energijos suvartojimą ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nustatytas bendras tikslas, pagal kurį iki 2020 m. 20 proc. ES suvartojamos energijos turėtų būti pagaminta iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, o atsinaujinantieji energijos ištekliai iki šios datos taip pat turėtų sudaryti 10 proc. transporto sektoriuje suvartojamų degalų. Šia direktyva pakeičiamas teisinis skatinimo naudoti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektros energiją pagrindas. Joje reikalaujama nacionaliniuose veiksmų planuose (anglų k.) nurodyti, kaip kiekvienoje ES valstybėje narėje bus plėtojama atsinaujinančiųjų išteklių energetika, taip pat sukuriami bendradarbiavimo mechanizmai ir nustatomi skystiesiems biodegalams taikomi tvarumo kriterijai (kilus susirūpinimui dėl galimo neigiamo jų poveikio pasėlių kainoms, aprūpinimui maistu, miškų apsaugai, biologinei įvairovei, vandens ir dirvožemio ištekliams). 2014 m. liepos mėn. priimta ataskaita dėl elektros energijai gaminti, šildymui ir vėsinimui naudojamo kietojo ir dujinio biokuro tvarumo (SWD(2014) 259).

2012 m. birželio 6 d. Europos Komisija paskelbė Komunikatą Atsinaujinančioji energija – reikšmingas Europos energijos rinkos objektas (COM(2012) 271 final). Jame aprašomos atsinaujinančiosios energijos politikos galimybės po 2020 m. Komunikate taip pat raginama labiau koordinuoti Europos mastu paramos sistemų kūrimą ir reformą, o ES valstybės narės raginamos plėtoti prekybą atsinaujinančiąja energija. 2014 m. sausio mėn. Europos Komisija nustatė kelis 2030 m. energetikos ir kovos su klimato kaita tikslus, kuriais siekiama skatinti privačias investicijas į infrastruktūrą ir mažo anglies dioksido kiekio technologijas. Vienas iš pagrindinių pasiūlytų tikslų yra užtikrinti, kad iki 2030 m. atsinaujinančiosios energijos dalis pasiektų bent 27 proc. Manoma, kad, siekiant šių tikslų, taip pat bus daroma pažanga įgyvendinant Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane (COM (2011) 112 final) nustatytus 2050 m. išmetamo šiltnamio efekto sukeliančių dujų kiekio tikslus.

2015 m. vasario mėn. Europos Komisija komunikate (COM(2015) 80 final) nustatė atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategijos planus. Šiame komunikate siūlomos penkios strategijos dimensijos, iš kurių viena yra ekonomikos priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimas.

2018 m. gruodžio 11 d. ES priėmė Direktyvą 2018/2001/ES dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Naujoje reglamentavimo sistemoje numatytas privalomas ES atsinaujinančiosios energijos tikslas: 32 proc. 2030 m. Taip pat numatyta galimybė iki 2023 m. peržiūrėti šį tikslą ir jį padidinti. Tai labai padės įgyvendinti Komisijos politinį prioritetą, kurį 2014 m. paskelbė Komisijos Pirmininkas J.-C. Junckeris, būtent, kad Europos Sąjunga pirmautų pasaulyje atsinaujinančiosios energijos srityje. Tai leis Europai išlaikyti lyderės pozicijas kovojant su klimato kaita, pereinant prie švarios energijos ir įgyvendinant Paryžiaus susitarime nustatytus tikslus.

Didžiausias mūsų laikų uždavinys ir galimybė – iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu. Šiam tikslui pasiekti 2019 m. gruodžio 11 d. Europos Komisija paskelbė Europos žaliąjį kursą (COM(2019) 640 final) – beprecendenčio užmojo priemonių rinkinį, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas Europos piliečiams ir įmonėms pasinaudoti tvariu perėjimu prie žaliosios ekonomikos. Priemonės, kurios bus vykdomos kartu su pradiniu pagrindinių politikos sričių veiksmų planu, yra įvairios: nuo plataus užmojo išmetamųjų teršalų mažinimo, investicijų į pažangiausius mokslinius tyrimus ir inovacijas iki Europos gamtinės aplinkos išsaugojimo. Europos žaliasis kursas visų pirma yra kelias į teisingą ir socialiai sąžiningą transformaciją. Jis sukurtas taip, kad nė vienas asmuo ar regionas neliktų nuošalyje vykstant didelei pertvarkai ateityje.

Žaliasis kursas neatskiriamas nuo strategijos, kuria naudodamasi šios sudėties Komisija įgyvendins Jungtinių Tautų darbotvarkę iki 2030 m., darnaus vystymosi tikslus ir kitus Pirmininkės U. von der Leyen politinių gairių prioritetus. Įgyvendindama žaliąjį kursą, Komisija pertvarkys Europos makroekonominės politikos koordinavimo semestro procesą – į jį integruos Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, kad ekonomikos politikoje daugiausia dėmesio būtų skiriama tvarumui ir piliečių gerovei, o darnaus vystymosi tikslai taptų svarbiu ES politikos formavimo ir veiksmų elementu.

Direct access to

Pastabos

* Šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją Nr. 1244/1999 bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos.