Archive:Migracijos ir gyventojų migrantų statistika

Duomenys išgauti 2020 m. gegužės mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2021 m. liepos mėn.

This Statistics Explained article has been archived on 2 April 2021.

Highlights

2018 m. į ES 27 iš ne ES 27 šalių atvyko 2,4 mln. imigrantų.

2019 m. sausio 1 d. ES 27 gyveno 21,8 mln. (4,9 proc. iš 446,8 mln.) ne ES 27 piliečių.

2018 m. ES 27 valstybės narės suteikė pilietybę 672 mln. asmenų.

Imigrantai (2018 m.)

Šiame straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos (ES) tarptautinės migracijos (srautų), duomenis pateikusiose šalyse gyvenančiųjų piliečių ir užsienio šalių piliečių (užsieniečių) statistika bei pilietybės įgijimo duomenys. Migracijai turi įtakos įvairūs ekonominiai, su aplinka susiję, politiniai ir socialiniai veiksniai: migranto kilmės šalies veiksniai (spaudimo veiksniai) arba paskirties šalies veiksniai (traukos veiksniai). Įprasta manyti, kad santykinė ES ekonominė gerovė ir politinis stabilumas labai traukia imigrantus.

Paskirties šalyse tarptautinė migracija gali padėti spręsti tam tikras darbo rinkos problemas. Tačiau iš esmės aišku, kad vien migracija nebus įmanoma atsverti gyventojų senėjimo tendencijos daugelyje ES šalių.

Full article

Migracijos srautai: 2018 m. į ES 27 iš ne ES valstybių narių imigravo 2,4 mln. žmonių.

2018 m. į ES 27 valstybes nares iš viso imigravo 3,9 mln. žmonių, o iš ES 27 valstybių narių išvyko, remiantis pateiktais duomenimis, 2,6 mln. emigrantų. Vis dėlto šiais bendrais rodikliais neapibūdinami migracijos srautai į ES 27, kaip visumą, ar iš jos, nes į juos taip pat įtraukiami įvairių ES 27 valstybių narių tarpusavio migracijos srautai. 2018 m. į ES 27 atvyko apie 2,4 mln. imigrantų iš ES 27 nepriklausančių šalių ir apie 1,1 mln. žmonių emigravo iš ES 27 į ES 27 nepriklausančią šalį (žr. 1 grafiką). Be to, 1,4 mln. žmonių migravo iš vienos ES 27 valstybės narės į kitą.

1 grafikas. Imigrantai iš ES 27 nepriklausančių šalių ir emigrantai į ES 27 nepriklausančias šalis (ES 27, 2013–2018 m.
(mln.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm12prv) ir (migr_emi5nxt)

Vokietija: didžiausi imigrantų ir emigrantų skaičiaus rodikliai

2018 m. Vokietija nurodė didžiausią imigrantų skaičių (893,9 tūkst.), kiek mažesnius – Ispanija (643,7 tūkst.), Prancūzija (386,9 tūkst.) ir Italija (332,3 tūkst.). 2018 m. Vokietija taip pat nurodė didžiausią emigrantų skaičių (540,4 tūkst.), kiek mažesnius pateikė Ispanija (309,5 tūkst.), Prancūzija (341,4 tūkst.), Rumunija (231,7 tūkst.) ir Lenkija (189,8 tūkst.). Iš viso 2018 m. 22-ose ES 27 valstybėse narėse imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Bulgarijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rumunijoje daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo.

1 lentelė. Imigracija pagal pilietybę (2018 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm1ctz)

Palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia imigrantų 2018 m. buvo Maltoje (55 imigrantai 1 000 gyventojų), o antrojoje vietoje buvo Liuksemburgas (41 imigrantas 1 000 gyventojų) (žr. 2 grafiką). Pagal emigrantų skaičių 2018 m. pirmavo Liuksemburgas (23 emigrantai 1 000 gyventojų), Malta (19 emigrantų 1 000 gyventojų), Kipras (18 emigrantų 1 000 gyventojų) ir Rumunija (12 emigrantų 1 000 gyventojų).

2 grafikas. Imigrantai (2018 m.)
(1 000 gyventojų)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_imm1ctz) ir (migr_pop1ctz)

Didžiausia dalis nacionalinių (tos pačios šalies pilietybę turinčių) imigrantų buvo Rumunijoje, mažiausia – Liuksemburge

Iš bendro imigrantų skaičiaus 2018 m. santykinai didžiausia nacionalinių imigrantų, t. y. ES 27 valstybės narės, į kurią jie migravo, pilietybę turinčių asmenų, dalis buvo Rumunijoje (82 proc. visų imigrantų), Slovakijoje (60 proc.), Lietuvoje (57 proc.), Lenkijoje (55 proc.), ir Bulgarijoje (55 proc.). Tai buvo vienintelės ES 27 valstybės narės, pranešusios, kad jų nacionalinė imigracija sudarė daugiau pusę visų imigrantų skaičiaus (žr. 3 grafiką). O Liuksemburge šis rodiklis 2018 m. sudarė ne daugiau kaip 5 proc. visos imigracijos rodiklio.

3 grafikas. Imigrantų pasiskirstymas pagal pilietybę (2018 m.)
(visų imigrantų proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Informacija apie pilietybę dažnai naudojama atliekant užsienio kilmės imigrantų analizę. Tačiau asmens pilietybė per jo gyvenimą gali pasikeisti, todėl taip pat naudinga nagrinėti informaciją pagal gimimo šalį. Iš bendro imigrantų skaičiaus santykinai didžiausia šalyje, į kurią migruojama, gimusių imigrantų dalis buvo Bulgarijoje ir Lietuvoje (po 51 proc. visų imigrantų), Rumunijoje (43 proc.) ir Estijoje (40 proc.). O Liuksemburge gimusių ir į jas imigruojančių asmenų buvo palyginti mažai, t. y. jie sudarė mažiau kaip 5 proc. visų imigrantų 2018 m.

2 lentelė. Imigracija pagal gimimo šalį (2018 m.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm3ctb)

Ankstesnė gyvenamoji šalis: 2018 m. į ES 27 atvyko 2,4 mln. imigrantų

Atlikus analizę pagal ankstesnę gyvenamąją šalį, daugiausia imigrantų iš kitos ES 27 valstybės narės atvyko į Liuksemburgą (93 proc. visų imigrantų skaičiaus 2018 m.), Slovakiją (65 proc.) ir Austriją (62 proc.). Palyginti nedideli buvo Ispanijos (19 proc. visų imigrantų) ir Italijos bei Slovėnijos (po 20 proc.) rodikliai (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Imigracija pagal ankstesnę gyvenamąją šalį (2018 m.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm5prv)

Skirstant pagal lytį, 2018 m. į ES 27 valstybes nares vyrų imigravo šiek tiek daugiau nei moterų (atitinkamai 54 proc. ir 46 proc.). Pagal šį rodiklį pirmavo Kroatija (75 proc. vyrų imigrantų), o pagal moterų imigrančių skaičių – Portugalija (53 proc.).

4 grafikas. Imigrantai pagal lytį (2018 m.)
(visų imigrantų proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_imm2ctz)

Pusė visų imigrantų – jaunesni nei 29 metų

2018 m. imigrantai į ES 27 valstybes nares vidutiniškai buvo kur kas jaunesni nei paskirties šalies nuolatiniai gyventojai. 2019 m. sausio 1 d. ES 27 piliečių amžiaus mediana buvo 43,7 metų, o imigrantų į ES 27 amžiaus mediana 2018 m. buvo 29,2 metų.

5 grafikas. Imigrantų amžiaus struktūra pagal pilietybę (ES, 2018 m.)
(proc.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_imm2ctz)

Gyventojai migrantai: 2019 m. sausio 1 d. ES 27 gyveno 21,8 mln. ne ES 27 piliečių

2019 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse gyveno 21,8 mln. asmenų, kurių pilietybės šalis nėra ES narė. Atitinkamai jie sudarė 4,9 proc. visų ES 27 gyventojų. Be to, 2019 m. sausio 1 d. ES 27 valstybėse narėse gyveno 13,3 mln. asmenų, turinčių kitos ES 27 valstybės narės pilietybę.

Absoliučiaisiais dydžiais 2019 m. sausio 1 d. daugiausia ES 27 gyvenančių užsieniečių buvo Vokietijoje (10,1 mln.), Italijoje (5,3 mln.), Prancūzijoje (4,9 mln.) ir Ispanijoje (4,8 mln.). Šiose keturiose valstybėse narėse užsieniečiai kartu sudarė 71 proc. visose ES 27 valstybėse narėse gyvenančių užsieniečių skaičiaus. Verta paminėti, kad šiose valstybėse narėse gyvena 58 proc. visų ES 27 gyventojų.

4 lentelė. Gyventojai užsieniečiai pagal pilietybės šalies grupę (2019 m. sausio 1 d.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop1ctz)

Daugumoje ES 27 valstybių narių gyvenantys užsieniečiai buvo ne ES 27 piliečiai

2019 m. sausio 1 d. kitų ES 27 valstybių narių piliečiai sudarė daugumą tose šalyse gyvenančių užsieniečių Belgijoje, Airijoje, Liuksemburge, Austrijoje ir Slovakijoje. Tai reiškia, kad daugumoje ES 27 valstybių narių didžioji dalis užsieniečių buvo ne ES 27 šalių piliečiai (žr. 5 lentelę). Latvijoje ir Estijoje ne ES šalių piliečių buvo ypač daug, nes šiose šalyse gyvena daug pripažintų nepiliečių. Paprastai tai buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys šiose šalyse, tačiau neturintys kokios nors kitos pilietybės.

6 grafikas. Užsieniečių dalis, palyginti su nuolatinių gyventojų skaičiumi (2019 m. sausio 1 d.)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

Didžiausia užsienyje gimusių gyventojų dalis – Liuksemburge, mažiausia – Rumunijoje

Santykiniais dydžiais (kalbant apie ES 27 valstybes nares) daugiausia užsieniečių gyveno Liuksemburge – jie sudarė 47 proc. visų gyventojų. Taip pat nemažai užsienio šalių piliečių (ne mažiau kaip 10 proc. nuolatinių gyventojų) gyveno Kipre, Maltoje, Austrijoje, Estijoje, Latvijoje, Airijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje. O Lenkijoje (0,8 proc.) bei Rumunijoje (0,6 proc.) užsieniečiai sudarė mažiau nei 1 proc. visų gyventojų. Palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, santykinai didžiausia užsienyje gimusių gyventojų dalis buvo Liuksemburge (47 proc. visų nuolatinių gyventojų), Kipre (21 proc.) ir Maltoje (20 proc.). Šis rodiklis buvo mažas Lenkijoje (2 proc. viso gyventojų skaičiaus 2019 m. sausio 1 d.), taip pat Bulgarijoje (2,5 proc.), Rumunijoje (3,2 proc.) ir Slovakijoje (3,6 proc.).

5 lentelė. Užsienyje gimę gyventojai pagal gimimo šalį (2019 m. sausio 1 d.)
Šaltinis –" Eurostatas (migr_pop3ctb)

6 lentelėje pateikta ES 27 valstybių narių, Jungtinės Karalystės ir ELPA valstybių (apie kurias turima duomenų) gyventojų penkių pagrindinių užsienio pilietybės šalių ir užsienio gimimo šalių apžvalga.

6 lentelė. Užsieniečių ir užsienyje gimusių gyventojų pagrindinės pilietybės ir gimimo šalys (2019 m. sausio 1 d.)
(absoliučiaisiais dydžiais ir kaip visos užsieniečių / užsienyje gimusių gyventojų procentinė dalis)
Šaltiniai – Eurostatas (migr_pop1ctz) ir (migr_pop3ctb)

2019 m. keturios didžiausios ES 27 piliečių, gyvenančių kitoje ES 27 valstybėje narėje, grupės – tai Rumunijos, Lenkijos, Italijos ir Portugalijos piliečiai (žr. 7 grafiką).

7 grafikas. ES 27 piliečių, nuolat gyvenančių kitose ES 27 šalyse, skaičius (2019 m. sausio 1 d.)
(mln.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop1ctz)

Užsienio šalių piliečiai – jaunesni nei duomenis teikiančios valstybės piliečiai

Remiantis gyventojų amžiaus struktūros analize ir vertinant visą ES 27, užsieniečiai buvo jaunesni nei duomenis teikiančios šalies piliečiai. Užsieniečių pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad, palyginti su tos šalies pilietybę turinčiais gyventojais, jie yra gana jauni ir darbingo amžiaus. 2019 m. sausio 1 d. ES 27 piliečių amžiaus mediana buvo 45 metai, o ES 27 gyvenančių užsieniečių – 36 metai.

8 grafikas. Šalies pilietybę turinčių asmenų ir užsieniečių amžiaus struktūra (ES 27, 2019 m. sausio 1 d.)
(proc.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_pop2ctz)

Pilietybės įgijimas: 2018 m. ES 27 valstybės narės suteikė pilietybę 672 mln. asmenų

2018 m. pilietybę įgijo 4 proc. mažiau asmenų.

2018 m. 672,3 tūkst. asmenų įgijo ES 27 valstybės narės pilietybę ir tai yra 4 proc. mažiau nei 2017 m. 2018 m. didžiausias pilietybę įgijusių asmenų skaičius buvo Vokietijoje – 116,8 tūkst., arba 17 proc. viso ES 27 rodiklio. Toliau pagal šį skaičių buvo Italija (112,5 tūkst.), Prancūzija (110,0 tūkst.), Ispanija (90,8 tūkst.) ir Švedija (63,8 tūkst.).

9 grafikas. Asmenų, kurie 2009–2018 m. įgijo ES 27 valstybės narės pilietybę, skaičius (ES 27)
(1 000) Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

Absoliučiaisiais dydžiais didžiausias sumažėjimas, palyginti su 2017 m., užfiksuotas Italijoje, nes jos pilietybė suteikta 34 100 gyventojų mažiau. Toliau pagal šį rodiklį rikiavosi Graikija (−6 400), Švedija (−5 100), Danija (−4 400) ir Prancūzija (−4 300). O didžiausias padidėjimas absoliučiaisiais dydžiais nustatytas Ispanijoje (palyginti su 2017 m., pilietybė buvo suteikta 24 300 asmenų daugiau), Portugalijoje (+3 300) ir Liuksemburge (+2 000).

7 lentelė. Pilietybės įgijimas pagal ankstesnės pilietybes grupę (2018 m.)
Šaltinis – Eurostatas (migr_acq)

2018 m. ES pilietybę įgijo apie 566,1 tūkst. ES 27 valstybėse narėse gyvenančių ne ES 27 šalių piliečių. Palyginti su 2017 m., šis skaičius sumažėjo 5 proc. Taigi, ne ES šalių piliečiai sudarė 84 proc. visų 2018 m. kurios nors ES 27 valstybės narės pilietybę įgijusių asmenų. Šie naujieji ES 27 piliečiai daugiausia kilę iš Afrikos (28 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Europos (ne ES 27) (25 proc.), Azijos (16 proc.) ir Šiaurės bei Pietų Amerikos (14 proc.). 89,6 tūkst. ES 27 valstybių narių piliečių įgijo kitos ES 27 valstybės narės pilietybę – tai sudarė 13 proc. bendro skaičiaus. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios ES 27 piliečių, įgijusių kitos ES 27 valstybės narės pilietybę, grupės buvo rumunai, tapę Italijos (6,5 tūkst. asmenų) ar Vokietijos piliečiais (4,3 tūkst. asmenų). Taip pat daugiau nei pusę kitą pilietybę įgijusių lenkų tapo Vokietijos (6,2 tūkst.) piliečiais, ir pusė šiai grupei priklausančių italų taip pat tapo Vokietijos (4,0 tūkst.) piliečiais.

Liuksemburge ir Vengrijoje dauguma naujų piliečių anksčiau buvo kitos ES 27 valstybės narės piliečiai. Liuksemburge didžioji dalis užsieniečių iš kitų ES 27 valstybių narių, kuriems suteikta pilietybė, buvo Portugalijos, Prancūzijos, Italijos ir Belgijos piliečiai, o Vengrijoje – beveik vien rumunai.

Kaip ir ankstesniais metais, 2018 m. daugiausia naujų ES 27 valstybių narių piliečių anksčiau buvo Maroko (67,2 tūkst., arba 10 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Albanijos (47,4 tūkst., arba 7,1 proc. visų suteiktos pilietybės atvejų), Turkijos (28,4 tūkst., arba 4,2 proc.) ir Brazilijos (23,1 tūkst., arba 3,4 proc.) piliečiai. Palyginti su 2017 m., ES 27 valstybės narės pilietybę įgyjančių Maroko piliečių skaičius sumažėjo 2 proc. Didžiausia dalis marokiečių įgijo Ispanijos (38 proc.), Italijos (23 proc.) arba Prancūzijos (23 proc.) pilietybę, o didžioji dalis albanų – Graikijos (51 proc.) arba Italijos (46 proc.). Didžioji dalis turkų (59 proc.) tapo Vokietijos piliečiais, taip pat apie pusę visų Brazilijos piliečių (46 proc.) įgijo Italijos pilietybę.

Aukščiausias natūralizacijos lygis nustatytas Švedijoje ir Rumunijoje

Vienas iš dažnai naudojamų rodiklių yra natūralizacijos lygis – viso suteiktos pilietybės atvejų skaičiaus ir šalyje gyvenančių užsieniečių tų pačių metų pradžioje skaičiaus santykis. 2018 m. aukščiausias ES 27 valstybėse narėse natūralizacijos lygis buvo Švedijoje (7,2 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), Rumunijoje ir Portugalijoje (atitinkamai 5,6 ir 5,1 / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių).

10 grafikas. Natūralizacijos lygis (pilietybės įgijimas / 100 šalyje gyvenančių užsieniečių), 2018 m.
Šaltiniai – Eurostatas (migr_acq)ir (migr_pop1ctz)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Migracijos ir gyventojų migrantų statistika. Lentelės ir grafikai (anglų kalba)

Duomenų šaltiniai

Ypač sudėtinga apskaičiuoti emigracijos srautus. Sunkiau atsekti, kiek žmonių išvyksta iš šalies, nei kiek į ją atvyksta, nes migrantui dažai svarbiau palaikyti ryšius migracijos klausimais su priimančiosios šalies valdžios institucijomis, nei su tos šalies, iš kurios jis išvyksta, valdžios institucijomis. Šį faktą daugelio šalių atžvilgiu patvirtino analizė, atlikta lyginant 2018 m. ES 27 valstybių narių imigracijos ir emigracijos duomenis (veidrodinę statistiką), todėl šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama imigracijos duomenims.

Eurostatas rengia įvairių su tarptautiniais migracijos srautais, gyventojais užsieniečiais ir pilietybės įgijimu susijusių aspektų statistiką. Duomenis kasmet renka ir Eurostatui teikia ES 27 valstybių narių nacionalinės statistikos institucijos.

Teisės aktai

Nuo 2008 m. migracijos ir tarptautinės apsaugos duomenys renkami remiantis Reglamentu 862/2007, o ES, ELPA ir šalių kandidačių grupių analizė ir demografinė struktūra ataskaitinių metų sausio 1 d. nurodytos Įgyvendinimo reglamente 351/2010. Šiuose teisės aktuose apibrėžiamas pagrindinis tarptautinių migracijos srautų, gyventojų užsieniečių, pilietybės įgijimo, leidimų gyventi, prieglobsčio ir kovos su neteisėtu atvykimu ir buvimu priemonių statistikos rinkinys. ES valstybės narės gali toliau naudoti bet kokius tinkamus duomenų šaltinius, remdamosi jų prieinamumu ir taikoma praktika, tačiau pagal tą reglamentą renkami statistiniai duomenys turi būti pagrįsti bendromis apibrėžtimis ir sąvokomis. Dauguma ES valstybių narių savo statistiką grindžia administraciniais duomenų šaltiniais, pvz., gyventojų, užsieniečių, nuolatinės gyvenamosios vietos ar darbo leidimų registrais. Kai kuriose šalyse migracijos statistikai parengti naudojama veidrodinė statistika, atliekami imties tyrimai arba taikomi vertinimo metodai. Tikimasi, kad įgyvendinus minėtą reglamentą migracijos statistika taps labiau prieinama ir palyginamesnė.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 862/2007 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, į skaičiavimus įtraukiami imigrantai, ES valstybės narės teritorijoje gyvenantys (arba manantys, kad gyvens) bent 12 mėnesių, taip pat emigrantai, užsienyje gyvenantys daugiau kaip 12 mėnesių. Todėl Eurostato surinkti migracijos srities duomenys apima 12 mėnesių arba ilgesnį laikotarpį, o migrantais laikomi asmenys, kurie migravo vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat asmenys, kurie migravo visam laikui. Duomenis apie pilietybės įgijimą Eurostatas renka pagal Reglamento Nr. 862/2007 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriame nurodyta: „Valstybės narės pateikia Komisijai (Eurostatui) šią statistiką skaičiais apie [...] asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę [...], suskirstant duomenis pagal [...] prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.“

Apibrėžtys

ES 27 suvestiniai duomenys apima 2012 m., 2011 m. ir 2010 m. pilietybės įgijimo duomenis ir 2009 m. Rumunijos duomenis.

Laikinai 2018 m. Vokietijos pilietybės duomenys suapvalinami iki artimiausio 5 kartotinio.

Neturima Rumunijos 2017 ir 2018 m. pilietybės įgijimo duomenų pagal ankstesnę pilietybę.

Į 2013–2018 m. ES 27 suvestinius duomenis apie imigraciją pagal ankstesnę gyvenamąją šalį JK įtraukta kaip ES dalis, nes į ES 27 duomenis neįtraukti Kipro rodikliai (duomenų nėra).

Į ES 27 suvestinius duomenis apie gyventojų skaičių pagal pilietybę nuo 2019 m. sausio 1 d. JK įtraukta kaip ES dalis, nes į ES 27 duomenis neįtraukti Kipro ir Maltos rodikliai (duomenų nėra).

Amžius

Kalbant apie migracijos srautų statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2018 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES 27 valstybės narės, išskyrus Airiją, Graikiją, Austriją, Maltą, Rumuniją ir Slovėniją). Šiose šalyse ir Jungtinėje Karalystėje duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį. Kalbant apie pilietybės įgijimo statistikoje taikomas amžiaus apibrėžtis, pažymėtina, kad 2018 m. duomenys susiję su pasiektu respondentų amžiumi arba amžiumi ataskaitinių metų pabaigoje (visos ES 27 valstybės narės, išskyrus Vokietiją, Graikiją, Airiją, Austriją, Lietuvą, Maltą, Rumuniją ir Slovėniją). Šiose šalyse ir Jungtinėje Karalystėje duomenys susiję su respondentų amžiumi suėjusiais metais arba pastarąjį gimtadienį.

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į demografinius duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2018 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

Gyventojų skaičius 2019 01 01	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Šveicarija	Bulgarija, Čekija, Danija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija

Pastaba. Norvegija (Neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi)

Valstybės narės ir ELPA šalys, suskirstytos pagal prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių įtraukimą arba neįtraukimą į migracijos duomenis, teikiamus Eurostatui pagal 2018 ataskaitinių metų suvienodinto demografinių duomenų rinkimo iniciatyvą

2018 m. migracijos duomenys	Įtraukiama	Neįtraukiama
Prieglobsčio prašytojai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Vokietija, Estija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Norvegija	Bulgarija, Čekija, Danija, Airija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Islandija, Lichtenšteinas
Pabėgėliai – nuolatiniai gyventojai bent 12 mėnesių	Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija

Pastaba. Norvegija (neįtraukiami prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai be leidimo gyventi); Airija (neįtraukiami privačiuose namų ūkiuose negyvenantys pabėgėliai).

Pabėgėliai Pabėgėliai – tai ne tik asmenys, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio e punkte ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, 1 straipsnyje), bet ir asmenys, kuriems suteiktas papildomos apsaugos statusas (kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio g punkte) ir asmenys, dėl kurių priimtas sprendimas, kuriuo leidžiama likti šalyje dėl humanitarinių priežasčių, kaip nustatyta nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su tarptautine apsauga.

Prieglobsčio prašytojai. Pirmą kartą teikiamas prieglobsčio prašymas yra siejamas su konkrečia šalimi ir yra neterminuotas. Todėl prieglobsčio prašytojas gali pateikti prašymą tam tikroje šalyje ir vėliau vėl pateikti prašymą kitoje šalyje, ir pastarasis prašymas bus taip pat laikomas pateiktu pirmą kartą. Tačiau jei prieglobsčio prašytojas pateikia prašymą vėl toje pačioje šalyje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo po pirmojo prašymo, jis šio statuso nebeturės.

Natūralizacijos lygis. Terminas „natūralizacijos lygis“ turėtų būti naudojamas atsargiai, nes skaitiklis apima visas pilietybės įgijimo formas, ne vien reikalavimus atitinkančių šalyje gyvenančių užsieniečių natūralizaciją, o vardiklis apima visus užsieniečius, o ne vien tuos užsieniečius, kurie atitinka natūralizacijai nustatytus reikalavimus.

Aplinkybės

ES valstybių narių piliečiai laisvai keliauja ir juda ES teritorijos viduje. ES migracijos politikoje, kiek tai susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, vis daugiau dėmesio skiriama pastangoms pritraukti konkretaus pobūdžio migrantus, dažnai – siekiant pašalinti konkrečių įgūdžių trūkumus. Migrantai gali būti atrenkami pagal kalbų mokėjimą, darbo patirtį, išsilavinimą ir amžių. Darbdaviai gali dalyvauti šioje atrankoje, kad migrantai atvyktų jau turėdami darbo vietą.

Be užimtumą skatinančių priemonių, imigracijos politikoje dažnai daug dėmesio skiriama dviem sritims: neteisėtos migracijos ir darbo leidimo neturinčių migrantų neteisėto užimtumo prevencijai bei imigrantų integracijos į visuomenę skatinimui. ES skiria nemažai išteklių kovai su prekyba žmonėmis ir jos tinklais.

Europos Komisijoje už Europos migracijos politiką atsakingas Migracijos ir vidaus reikalų generalinis direktoratas. 2005 m. Europos Komisija, priimdama Žaliąją knygą dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 galutinis), atnaujino diskusijas dėl poreikio nustatyti bendrą ekonominių migrantų priėmimo taisyklių rinkinį ir 2005 m. pabaigoje priėmė dokumentą Teisėtos migracijos politikos planą (COM(2005) 669 galutinis). 2006 m. liepos mėn. Europos Komisija patvirtino Komunikatą dėl politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija (COM(2006) 402 galutinis), kuriuo siekiama suderinti saugumą ir asmens pagrindines teises visais neteisėtos imigracijos proceso etapais. 2007 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija pateikė Trečiąją migracijos ir integracijos metinę ataskaitą (COM(2007) 512 galutinis). 2008 m. spalio mėn. priimtame Europos Komisijos komunikate „Visuotinio požiūrio į migraciją stiprinimas. Koordinavimo, nuoseklumo ir sąveikos didinimas“ (COM(2008) 611 galutinis) pabrėžta šių aspektų svarba išorės ir plėtros politikai. 2009 m. gruodžio mėn. ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintoje Stokholmo programoje nustatyta 2010–2014 m. Europos teisingumo ir vidaus reikalų politikos plėtojimo sistema ir principai. Su migracija susijusiems klausimams šioje programoje skiriama ypač daug dėmesio. Siekdama įgyvendinti sutartus pokyčius, 2010 m. Europos Komisija pradėjo vykdyti Stokholmo programos įgyvendinimo planą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams“ (COM(2010) 171 galutinis).

2013 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė „2013 m. ES pilietybės ataskaitą“ (COM(2013) 269 final). Ataskaitoje nurodyta, kad ES pilietybė suteikia naujų teisių ir galimybių. Su ES pilietybe labiausiai siejama teisė yra galimybė laisvai judėti ir gyventi ES viduje. Dėl modernių technologijų ir geresnių galimybių keliauti judėjimo laisvė leidžia europiečiams pažinti užsienio šalis, trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykti iš gimtosios šalies, vykti į skirtingas ES šalis dirbti, mokytis ir atlikti praktiką, keliauti verslo ar laisvalaikio tikslais arba apsipirkti užsienyje. Laisvas judėjimas didina socialines ir kultūrines sąsajas ES viduje ir gali padėti ES piliečiams užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Be to, laisvas judėjimas gali būti naudingas įmonėms ir vartotojams, įskaitant tuos, kurie nekeliauja, nes nuolat šalinamos vidaus kliūtys.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Komisija pateikė Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015) 240 final) (anglų kalba). Joje išdėstytos priemonės, kurių nedelsiant bus imtasi siekiant įveikti Viduržemio jūros regione kilusią krizę, ir veiksmai, kurių Europos Sąjunga turėtų imtis ateinančiais metais, kad visokeriopai geriau valdytų migracijos srautus.

2017 m. balandžio mėn. paskelbta Europos migracijos tinklo 2016 m. metinė imigracijos ir prieglobsčio ataskaita (anglų kalba). Joje apžvelgti svarbiausi teisiniai ir politiniai pokyčiai visoje Europoje ir dalyvaujančiose šalyse. Tai yra išsamus, visus migracijos ir prieglobsčio politikos, kurią vykdo ir vidaus reikalų generalinis direktoratas (anglų kalba) ir ES agentūros, aspektus apimantis dokumentas.

2017 m. lapkričio 15 d. atnaujintoje Europos migracijos darbotvarkėje (anglų kalba) daugiausia dėmesio skirta pabėgėlių krizei, bendrai vizų politikai ir Šengeno erdvei. Taip pat įtraukti perkėlimo į Europos Sąjungą ir perkėlimo Europos Sąjungoje klausimai, finansinė parama Graikijai ir Italijai bei pabėgėliams skirta infrastruktūra. Vieni iš tikslų – suteikti pabėgėliams galimybę pasiekti Europą teisėtai ir saugiai, užtikrinti, kad atsakomybė už perkėlimą Europos Sąjungoje būtų sąžiningai paskirstyta valstybėms narėms, o migrantai būtų integruojami vietos ir regionų lygmenimis.

2018 m. gruodžio 4 d. Komisija paskelbė pažangos ataskaitą (anglų kalba), skirtą Europos migracijos darbotvarkės įgyvendinimui. Ataskaitoje nagrinėjama padaryta pažanga ir trūkumai. Akcentuojant tai, kaip dėl klimato kaitos, demografinės padėties ir ekonominių veiksnių sukuriamos naujos žmonių migravimo prielaidos, šioje ataskaitoje patvirtinama, kad migracijos spaudimą Europai lėmė struktūrinės priežastys, todėl ypač svarbu šiuos klausimus spręsti veiksmingai ir vieningai. 2019 m. spalio 16 d. Komisija paskelbė Europos migracijos darbotvarkės įgyvendinimo ataskaitą [1], daugiausia dėmesio skirdama pagrindiniams veiksmams, kurių reikia imtis visų pirma Viduržemio jūros regione, taip pat veiksmams, kuriais siekiama konsoliduoti ES migracijos, sienų ir prieglobsčio priemonių rinkinį.

Toliau nurodyti kai kurie iš svarbiausių imigracijos srities teisės aktų:

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnis dėl ES pilietybės;
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnis dėl ES piliečių;
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 79 straipsnis dėl tikrinimo pasienyje, prieglobsčio ir imigracijos (trečiųjų šalių piliečiams);
Direktyva 2003/09/EB dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų;
=Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą;
Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso;
Direktyva 2003/110/EB dėl pagalbos tranzito, susijusio su išsiuntimu oro transportu, atvejais;
Direktyva 2004/38/EB ėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje;
Direktyva 2004/81/EB dėl prekybos žmonėmis aukų;
Direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis;
Direktyva 2004/83/EB dėl būtiniausių standartų;
Direktyva 2004/114/EB dėl įleidimo studijų tikslais;
Direktyva 2005/71/EB dėl mokslininkų įleidimo į ES supaprastinimo;
Direktyva 2008/115/EB dėl nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo;
Direktyva 2009/50/EB dėl aukštos kvalifikacijos migrantų priėmimo.
Direktyva 2009/52/EB dėl sankcijų darbdaviams;
Direktyva 2011/95/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų;
Direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių;
Direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos;
Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo;
Direktyva 2014/36/ES dėl sezoninių darbuotojų;
Direktyva 2014/54/ES dėl laisvo darbuotojų judėjimo teisių;
Direktyva 2014/66/ES dėl bendrovės viduje perkeliamų darbuotojų;
Direktyva 2014/67/ES dėl komandiruotų darbuotojų;
Direktyva 2016/801/ES dėl studentų ir tyrėjų.

Teisiniai dokumentai: Europos migracijos darbotvarkė (anglų kalba)

Žiniasklaidai skirta medžiaga – Europos migracijos darbotvarkė (anglų kalba)