Archive:Metodai ir metaduomenys

This Statistics Explained article has been archived - for recent article on Balance of payment statistics see here

Duomenys paimti balandžio 2016. Naujausi duomenys: Papildoma Eurostato informacija, Pagrindinės lentelės ir Duomenų bazė. Straipsnį planuojama atnaujinti 2017 m. rugsėjo mėn.

1 grafikas. ES 28 einamosios sąskaitos sandoriai 2005–2015 m. (¹)
(mlrd. EUR).
Šaltinis – Eurostatas (bop_eu6_q)

2 grafikas. ES 28 einamosios sąskaitos balansas pasirinktų partnerių atžvilgiu 2015 m.
(mlrd. EUR).
Šaltinis – Eurostatas (bop_eu6_q)

1 lentelė. Einamosios sąskaitos balansas likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu 2005–2015 m. (¹)
(mlrd. EUR).
Šaltiniai – Eurostatas (bop_eu6_q) ir (bop_c6_q)

2 lentelė. Einamoji ir kapitalo sąskaitos 2015 m.
(mlrd. EUR).
Šaltinis – Eurostatas (bop_eu6_q) ir (bop_c6_q)

3 lentelė. Einamosios ir kapitalo sąskaitų ir BVP santykis 2015 m.
(proc. BVP).
Šaltinis – Eurostatas (bop_gdp6_q)

4 lentelė. Pasirinkti finansinės sąskaitos balanso straipsniai 2015 m. (¹)
(mlrd. EUR).
Šaltiniai – Eurostatas (bop_eu6_q) ir (bop_c6_q)

5 lentelė. Pasirinkti finansinės sąskaitos balanso straipsniai, palyginti su BVP, 2015 m.
(BVP proc.).
Šaltiniai – Eurostatas (bop_c6_q), (bop_gdp6_q) ir (nama_10_gdp)

Mokėjimų balanse įrašomi visi vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų tam tikro laikotarpio tarpusavio ekonominiai sandoriai. Šiame straipsnyje apžvelgiami Europos Sąjungos (ES) ir jos valstybių narių mokėjimų balanso einamosios sąskaitos ir finansinės sąskaitos duomenys. Duomenys pateikiami atsižvelgiant į TVF šeštosios Mokėjimų balanso vadovo redakcijos (BPM6) naująjį duomenų rinkimo standartą.

Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansuose parodoma ekonomikos padėtis likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu, o pagal finansinę sąskaitą paaiškinama, kaip ekonomika finansuojama. Geriausiu atveju, jei nėra klaidų ir praleidimų, einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas turėtų atitikti finansinės sąskaitos bendrąją grynąją vertę. Straipsnyje apie tiesiogines užsienio investicijas (anglų k.) pateikiama daugiau informacijos apie vieną iš finansinės sąskaitos sudedamųjų dalių, o straipsnyje apie tarptautinę prekybą paslaugomis (anglų k.) daugiausia dėmesio skiriama vienai iš einamosios sąskaitos sudedamųjų dalių.

Pagrindiniai statistiniai duomenys

Einamoji sąskaita

2015 m. ES 28 einamosios sąskaitos perteklius buvo 161,6 mlrd. EUR (žr. 1 grafiką) ir sudarė 1,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui – 2014 m. einamosios sąskaitos perteklius buvo 129,6 mlrd. EUR. Pastarojo laikotarpio ES 28 einamosios sąskaitos raida šiek tiek nukrypo nuo tendencijos, vyravusios nuo 2008 m.: nors 2008 m. einamosios sąskaitos deficitas pasiekė rekordinius 2,1 proc. BVP, vėliau jis laipsniškai mažėjo ir 2012 m. tapo pertekliumi, siekiančiu 0,6 proc. BVP. 2013 m. perteklius sudarė 1,1 proc. BVP, o 2014 m. – 0,9 proc. 2015 m. einamosios sąskaitos perteklius priklausė nuo pirminių ir antrinių pajamų deficito (0,1 proc. ir 0,5 proc.BVP) ir prekių bei paslaugų einamųjų sąskaitų pertekliaus (atitinkamai 0,7 proc., 1,0 proc. BVP) (žr. 3 lentelę).

Kalbant apie 2 grafike nurodytas šalis ir regionus partnerius, 2015 m. didžiausias ES 28 einamosios sąskaitos deficitas buvo Kinijos (145,7 mlrd. EUR) ir Rusijos (33,2 mlrd. EUR) atžvilgiu. Didžiausias einamosios sąskaitos perteklius buvo Jungtinių Valstijų (101,0 mlrd. EUR) ir Šveicarijos (70,6 mlrd. EUR) atžvilgiu. Jis taip pat nustatytas Brazilijos, Honkongo, Kanados ir Indijos atžvilgiu. ES 28 einamosios sąskaitos balansas Japonijos atžvilgiu 2014 m. buvo šiek tiek didesnis, bet 2015 m. vėl nustatytas deficitas (nuo 4,5 mlrd. EUR 2014 m. iki -32,2 mlrd. EUR 2015 m.).

2015 m. 10 ES valstybių narių pranešė turinčios einamosios sąskaitos deficitą, o 18 – perteklių (žr. 1–3 lenteles). Didžiausias deficitas (palyginti su BVP) buvo Jungtinėje Karalystėje (5,2 proc.) ir Kipre (3,6 proc.), o didžiausias perteklius (taip pat palyginti su BVP), remiantis šalių pateiktais duomenimis, buvo Maltoje ir Nyderlanduose (atitinkamai 9,9 proc. ir 9,1 proc.), šiek tiek mažesnis – Vokietijoje (8,5 proc.). Šioje šalyje taip pat nustatytas didžiausias einamosios sąskaitos perteklius absoliučiąja verte (257,0 mlrd. EUR).

Vienintelės ES valstybės narės, 2015 m. nurodžiusios paslaugų einamosios sąskaitos deficitą, buvo Vokietija, Airija, Nyderlandai, Italija ir Suomija, o Liuksemburgas, Malta, Kroatija ir Kipras pateikė gana didelio pertekliaus, palyginti su BVP, duomenis (atitinkamai 39,7 proc., 23,8 proc., 17,9 proc. ir 16,8 proc. BVP).

Remiantis pateiktais duomenimis, pusėje iš 28 ES valstybių narių, prekių atžvilgiu nustatytas deficitas. Įdomu tai, kad į šią grupę pateko ir keturios valstybės narės, kurių paslaugų atžvilgiu perteklius buvo didžiausias. Iš 14 valstybių narių, nurodžiusių perteklių prekių atžvilgiu, didžiausi (palyginti su BVP) rodikliai buvo Airijos (30,7 proc.), Nyderlandų (11,5 proc.) ir Vokietijos (8,7 proc.).

Kalbant apie ELPA šalis 2015 m. didelį einamosios sąskaitos perteklių nurodė turinčios Norvegija ir Šveicarija (atitinkamai 31,8 mlrd. EUR ir 68,5 mlrd. EUR). Abiejų šių šalių perteklius prekių atžvilgiu taip pat buvo didelis (Šveicarijos 50,3 mlrd. EUR, Norvegijos 25,2 mlrd. EUR), be to, padidėjo pirminių pajamų įplaukos. Šveicarijoje taip pat nustatytas perteklius paslaugų atžvilgiu (15,4 mlrd. EUR).

Kapitalo sąskaita

Paprastai ES 28 kapitalo sąskaitoje nustatomas deficitas ir matyti dideli kapitalo pervedimai likusio pasaulio sektoriui. 2015 m. ši tendencija nesikeitė ir kapitalo sąskaitos deficitas buvo 45,0 mlrd. EUR, arba 0,3 proc. BVP. Pagrindinė priežastis – didelis Nyderlandų kapitalo sąskaitos deficitas (35,2 mlrd. EUR).

Vienintelė iš ELPA šalių, kurios pateiktais duomenimis 2015 m. įvyko didelių kapitalo sąskaitos sandorių, buvo Šveicarija (13,2 mlrd. EUR deficitas).

Finansinė sąskaita

Finansinę sąskaitą sudaro trijų rūšių investicijos: tiesioginės užsienio investicijos (TUI), portfelinės ir kitos investicijos, taip pat išvestinės finansinės priemonės (grynosios) ir oficialiosios tarptautinės atsargos. Turtas ir įsipareigojimai laikomi grynąja verte (grynasis įsigytas turtas, grynieji prisiimti įsipareigojimai). Atitinkamai grynoji finansinė sąskaita laikoma grynuoju skolinimu likusio pasaulio sektoriui, kai ji teigiama, ir grynuoju skolinimusi iš šio sektoriaus, kai ji neigiama.

2015 m. iš viso 23 ES valstybės narės likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu buvo grynosios skolintojos ir jų grynosioms finansinėms sąskaitos buvo būdingas perteklius. Didžiausia skolinimo vertė BVP atžvilgiu buvo Maltos (10,4 proc. BVP). Penkios ES valstybės narės buvo grynosios skolininkės, visų pirma Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nė viena iš minėtųjų valstybių narių savo finansinėse sąskaitose neskelbia savo grynųjų rizikos pozicijų (žr. 4 ir 5 lenteles).

Absoliučiaisiais dydžiais 2015 m. didžiausia ES 28 grynoji skolintoja neabejotinai buvo Vokietija – 232,2 mlrd. EUR (žr. 4 lentelę). 2015 m. visa euro zona irgi buvo grynoji skolintoja likusio pasaulio sektoriui: jos grynasis skolinimas siekė 306,6 mlrd. EUR, arba 2,9 proc. BVP. 2015 m. perteklius buvo išlaikytas dėl didelio grynojo užsienio turto – tiesioginių ir portfelinių investicijų – įsigijimo (atitinkamai 601,5 mlrd. EUR ir 394,5 mlrd. EUR), kuris buvo gerokai didesnis nei atitinkami šių sudedamųjų dalių grynieji prisiimti įsipareigojimai. Naujausi duomenys taip pat patvirtina, kad daugiausia finansinės sąskaitos sandorių 2015 m. ES 28 atlikta Vokietijoje, Liuksemburge, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

2015 m. Vokietija – didžiausia ES 28 grynoji skolintoja – įsigijo daug grynojo turto (tiesioginių ir portfelinių investicijų) ir sparčiai didino savo turtą likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu. Kita vertus, Jungtinė Karalystė prisiėmė ypač didelius grynuosius portfelinių investicijų įsipareigojimus dėl vertybinių popierių išleidimo rezidentų vertybinių popierių rinkose, taip finansuodama (grynąjį) kitų investicijų, kaip antai paskolų likusio pasaulio sektoriui, įsigijimą.

Liuksemburge ir Airijoje užfiksuotas ir didelis skolinimas, ir didelis skolinimasis ir visose trijose pagrindinėse finansinės sąskaitos sudedamosiose dalyse pastebėtos palyginti didelės rizikos pozicijos (vertinant pagal santykį su jų BVP). ES 28 grynieji tiesioginių investicijų sandoriai neabejotinai buvo didžiausi Liuksemburge: įsigyta 279,8 mlrd. EUR grynojo turto (536,9 proc. BVP) ir prisiimta 231,6 mlrd. EUR (444,5 proc. BVP) grynųjų įsipareigojimų likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu. Panaši padėtis buvo ir dėl portfelinių investicijų sandorių: 2015 m. įsigytų portfelinių investicijų turto grynoji vertė siekė 256,5 mlrd. EUR (492,2 proc. BVP) ir prisiimta 355,4 mlrd. EUR portfelinių investicijų grynųjų įsipareigojimų (681,9 proc. BVP). Tokį didelį emisijų išleidimo aktyvumo lygį Liuksemburge iš dalies palaiko vidaus savitarpio fondų sektorius, kuris turėjo labai didelę įtaką turto portfelių sandoriams. Panaši padėtis 2015 m. buvo ir Airijoje bei Jungtinėje Karalystėje: atitinkamai prisiimtų grynųjų portfelinių investicijų įsipareigojimų – 213,1 mlrd. EUR, arba 99,3 proc. BVP ir 349,7 mlrd. EUR, arba 13,6 proc. BVP.

Kita vertus, 2015 m. ES 28 sudaryta mažiau kitų investicijų sandorių, todėl įsigyta mažiau turto ir padengta daugiau esamų įsipareigojimų. Kito investicinio turto grynasis įsigijimas sumažėjo 202,0 mlrd. EUR, o kitų investicijų įsipareigojimų grynasis prisiėmimas sumažėjo 446,1 mlrd. EUR. Investicijų mažėjimo rodiklius daugiausia paveikė Jungtinės Karalystės duomenys, tačiau iš viso 13 ES valstybių narių nurodė mažėjančias investicijas tiek turto, tiek įsipareigojimų atžvilgiu. Vis dėlto 2015 m. ES 28 liko svarbi grynoji kapitalo (pvz., paskolomis) skolintoja likusio pasaulio sektoriui: grynasis skolinimas sudarė 1,7 proc. BVP ir buvo finansuojamas iš tiesioginių ir portfelinių investicijų sandorių.

Kalbant apie išvestinių finansinių priemonių sandorius ir darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorius, 2015 m. ES 28 taip pat buvo grynoji skolintoja (14,9 mlrd. EUR), tačiau šis grynasis skolinimas sudarė tik 0,1 proc. ES 28 BVP. Didžiausias perteklius buvo Airijos ir Vokietijos. Airijos rizikos pozicija buvo gana didelė, palyginti su jos BVP (15,3 proc.). Priešinga padėtis buvo Liuksemburge – 2015 m. ji buvo grynoji skolintoja, o deficitas sudarė 12,1 proc.BVP.

Kalbant apie ELPA šalis, Šveicarijos finansinių sandorių rizikos pozicija, aišku, buvo didžiausia. Šveicarija ir Norvegija 2015 m. priklausė grynųjų skolintojų grupei (atitinkamai 57,8 mlrd. EUR ir 29,2 mlrd. EUR), be to, tuo laikotarpiu Šveicarijoje dinamiškai judėjo tiesioginių investicijų rinka ir nustatytas didesnis nei 100 mlrd. EUR perteklius tiek dėl tiesioginių investicijų turto įsigijimo, tiek dėl jų įsipareigojimų grynojo prisiėmimo. Kita vertus, remiantis pateiktais duomenimis, Islandijoje portfelinių investicijų mažėjo ir jų tiek grynojo turto įsigijimo (17,6 proc. BVP), tiek įsipareigojimų grynojo prisiėmimo (40,6 proc. BVP) rodikliai buvo deficitiniai. Kitos investicijos rodė perteklių (17,1 proc. BVP).

Duomenų šaltiniai ir galimybė juos gauti

Mokėjimų balanso statistika daugiausia rengiama pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) šeštojoje Mokėjimų balanso vadovo redakcijoje (BPM6) (anglų k.) išdėstytą metodiką. Iš dalies dėl svarbių ekonomikos pokyčių, pvz., vis didesnio globalizacijos poveikio, besivystančių inovacijų ir finansų rinkų sudėtingumo, buvo parengti nauji tarptautiniai standartai, daugiau dėmesio skiriant balansui kaip priemonei suprasti ekonominę veiklą (turto ir įsipareigojimų principas).

Mokėjimų balanso duomenų perdavimas Eurostatui reglamentuojamas Reglamentu 184/2005 dėl mokėjimų balanso, tarptautinės prekybos paslaugomis ir tiesioginių užsienio investicijų Bendrijos statistikos. Naujieji reikalavimai dėl duomenų pagal BPM6 pateikti 2012 m. birželio 22 d. Komisijos reglamente Nr. 555/2012, kuriuo iš dalies keičiamas pirmiau paminėtas reglamentas.

Su pirmaisiais negalutiniais 2015 m. 4-to ketvirčio duomenimis tapo įmanoma susipažinti 2016 m. balandžio mėn. Iš šių duomenų parengti pirmieji 2015 m. metinių rezultatų įverčiai.

Einamoji sąskaita

Mokėjimų balanso einamojoje sąskaitoje pateikiama ne tik informacija apie tarptautinę prekybą prekėmis (paprastai – didžiausia kategorija), bet ir apie paslaugų tarptautinius sandorius ir pirmines bei antrines pajamas. Į mokėjimų balansą įtraukiama visų šių sandorių kredito (eksporto) ir debeto (importo) vertė. Teigiamas balansas – einamosios sąskaitos perteklius (kuris 2014 m. ir 2015 m. nustatytas ES 28) – rodo, kad ekonomika iš savo tarptautinių eksporto sandorių užsidirba daugiau, nei patiria išlaidų užsienyje, susijusių su importo sandoriais su kitų šalių ekonomika, todėl ji yra grynoji kreditorė likusio pasaulio sektoriui.

Pagal einamąją sąskaitą, aprėpiančią visus vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų tarpusavio sandorius, nustatoma šalies ekonomikos pozicija pasaulyje. Remiantis BPM6 apibrėžtos keturios pagrindinės einamosios sąskaitos sudedamosios dalys.

Į tarptautinę prekybą prekėmis įtraukiama bendroji prekyba, grynasis perparduotų prekių eksportas ir prekyba nepiniginiu auksu. Prekių eksportas ir importas į sąskaitas traukiami vadinamąja FOB verte – rinkos verte eksportuojančios ekonomikos muitų teritorijos pasienyje, įskaitant draudimo ir vežimo iki eksportuojančios ekonomikos pasienio paslaugų mokesčius. Todėl importuojant reikia patikslinti FOB vertę, atmetant krovinio vertę ir draudimo įmokas, sumokėtas už vežimą iki importuojančiosios ekonomikos sienos.
Į tarptautinę prekybą paslaugomis įtraukiamos kitiems subjektams priklausančių žaliavų (perdirbti skirtų prekių) apdirbamosios gamybos paslaugos, techninės priežiūros ir remonto paslaugos, ES rezidentų ES nerezidentams (arba atvirkščiai) teikiamos keleivių ir prekių vežimo ir papildomos paslaugos, kaip antai krovinių aptarnavimo mokesčiai, pakavimas ir perpakavimas, į krovinių vežimo paslaugas neįtrauktas vilkimas, pilotavimo ir navigacinė pagalba vežėjams, oro eismo kontrolė, gelbėjimo operacijos, agentų mokesčiai ir pan.; kelionių paslaugos, visų pirma apimančios prekes ir paslaugas, kurias ES keliautojai įsigyja iš ne ES rezidentų (arba atvirkščiai), ir kitos paslaugos, pvz., statybos, draudimo ir pensijų, finansų paslaugos, niekur kitur nenurodyti naudojimosi intelektine nuosavybe mokesčiai, telekomunikacijų, kompiuterių ir informacinės paslaugos, kitos verslo paslaugos (kaip antai mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros paslaugos, profesinės ir valdymo konsultacijų paslaugos, techninės ir kitos su prekyba susijusios paslaugos, asmeninės, kultūros ir poilsio organizavimo paslaugos ir kitoms kategorijoms nepriskirtos valdžios sektoriaus paslaugos).
Pirminių pajamų kategorijai paprastai priskiriami trijų rūšių sandoriai: atlygis darbuotojams nerezidentams arba iš darbdavių nerezidentų gautas atlygis, tiesioginių, portfelinių ir kitų investicijų ir oficialiųjų tarptautinių atsargų generuojamos investicinės pajamos, taip pat kitos pirminės pajamos (gamybos ir importo mokesčiai, subsidijos ir nuoma). Visos investicinių pajamų sudėtinės dalys apima pajamas iš nuosavybės priemonių ir investicinių fondų akcijų (padalytas į paskirstomąsias ir sukauptas pajamas) ir investicijų į skolos vertybinius popierius, indėlių ar paskolų palūkanas, taip pat kvazibendrovių dividendus.
Antrinės pajamos – valdžios sektoriaus einamieji pervedimai, pvz., einamieji pajamų ir turto mokesčiai, socialinės įmokos ir išmokos, su tarptautiniu bendradarbiavimu susiję pervedimai ir einamieji pervedimai, susiję su finansų ir ne finansų bendrovėmis, namų ūkiais ir ne pelno organizacijomis.

Kapitalo sąskaita

Mokėjimų balanso kapitalo sąskaitoje pateikiama informacija apie rezidentų įsigytą nefinansinį turtą likusio pasaulio sektoriuje arba nerezidentų įsigytą nefinansinį turtą duomenis rengiančios šalies ekonomikoje, pvz., investicijas į nekilnojamąjį turtą. Į ją taip pat įtraukti valdžios sektoriaus ir finansų bei ne finansų bendrovių, namų ūkių ir ne pelno organizacijų kapitalo pervedimai (be to, konkrečiai įtrauktas skolos panaikinimas).

Finansinė sąskaita

Mokėjimų balanso finansinė sąskaita aprėpia visus sandorius, susijusius su ekonomikos užsienio finansinio turto ir įsipareigojimų nuosavybės pasikeitimu. Pagal BPM6 finansinę sąskaitą galima suskirstyti į penkias pagrindines sudedamąsias dalis: tiesiogines investicijas, portfelines investicijas, išvestines finansines priemones, kitas investicijas ir oficialiąsias tarptautines atsargas. Duomenys apie visas sudedamąsias dalis dabar rengiami laikantis turto ir įsipareigojimų principo, kuriuo siekiama finansinėje sąskaitoje visapusiškai taikyti balanso metodą. Juo remiantis grynosios vertės užfiksuojamos ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindinius bruto sandorius – grynojo turto įsigijimas grindžiamas naujo turto įsigijimu, atėmus per stebimą laikotarpį sumažėjusį turtą, o grynieji prisiimti įsipareigojimai yra išleisti nauji įsipareigojimai, atėmus išpirktus likusius įsipareigojimus. Iš grynojo turto atėmus grynuosius įsipareigojimus likęs balansas laikomas grynuoju skolinimu likusio pasaulio sektoriui, kai jis teigiamas, ir grynuoju skolinimusi iš likusio pasaulio sektoriaus, kai jis neigiamas.

Tiesioginėmis investicijomis vadinami santykiai, kai vienos ekonomikos tiesioginis investuotojas rezidentas dėl savo investicijos įgyja kontrolę ar didelę įtaką valdant kitos ekonomikos įmonę. Pagal šį klasifikavimą atskiriamos TUI į nuosavybės priemones ir investicinių fondų akcijas (įskaitant reinvesticijas, kai taikytina) ir TUI į skolos vertybinius popierius. Reikalaujama išskirti tiesioginio investuotojo sandorius tiesioginių investicijų įmonėse, atgalines investicijas ir tarptautinius sandorius tarp susietų įmonių, kurių pagrindinė patronuojančioji bendrovė yra rezidentė arba nerezidentė. Daugiau aspektų aptarta tiesioginėms užsienio investicijoms skirtame straipsnyje.

Portfelinėms investicijoms priskiriami perleidžiamųjų finansinių vertybinių popierių sandoriai, išskyrus sandorius, atitinkančius tiesioginių investicijų arba oficialiųjų tarptautinių atsargų apibrėžtis. Išskiriamos dvi pagrindinės sudedamosios dalys: nuosavybės ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos ir vekseliai bei pinigų rinkos priemonės).

Išvestinės finansinės priemonės (išskyrus atsargas) yra finansinės priemonės, susietos su kita konkrečia finansine priemone, rodikliu ar pagrindiniais produktais, kuriomis finansų rinkose galima atskirai prekiauti konkrečia finansų rizika. Išvestinių finansinių priemonių sandoriai laikomi atskirais sandoriais, o ne neatsiejama pagrindinių sandorių, su kuriais jie gali būti siejami, vertės dalimi. Jie platinami tik kaip turto ar įsipareigojimų grynoji vertė.

Kitomis investicijomis vadinama likutinė kategorija, kuriai priskiriami į kitus finansinės sąskaitos straipsnius (tiesioginių investicijų, portfelinių investicijų, išvestinių finansinių priemonių ar oficialiųjų tarptautinių atsargų) neįtraukti sandoriai. Jos iš esmės apima keturių rūšių priemones – valiutą ir indėlius (paprastai pati svarbiausia), prekybos kreditus (avansus), paskolas ir kitą turtą bei įsipareigojimus.

Oficialiosios tarptautinės atsargos yra užsienio finansinis turtas, kuriuo gali naudotis ir kurį kontroliuoja pinigų valdymo įstaigos; jos naudojamos mokėjimų disbalansui finansuoti ir reguliuoti arba kitoms reikmėms.

Aplinkybės

ES – svarbi pasaulinės tarptautinės prekybos prekėmis ir paslaugomis bei užsienio investicijų rinkos dalyvė. Pagal mokėjimų balanso statistiką galima išsamiai apibūdinti visus ES ir jos atskirų valstybių narių išorės sandorius. Iš tiesų, remiantis šia statistika galima tirti tarptautinę įtaką įvairioms ES ekonomikos dalims, nustatyti jos santykinius privalumus ir trūkumus likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu ir įvertinti numanomą makroekonominę riziką atitinkamai ekonomikai. Dėl finansų ir ekonomikos krizės ekonomikos statistinių duomenų svarba tapo akivaizdi, nes krizei gilėjant politikos formuotojams ir analitikams būtų buvę naudinga turėti daugiau duomenų apie pasaulio realiąją ir finansų ekonomiką, pvz., jei būtų anksčiau gauta tarptautiniu mastu palyginamos informacijos apie finansinius sandorius ir jų poveikį konkrečiam turtui ir įsipareigojimams.

Atsižvelgdama į finansų ir ekonomikos krizę Europos Komisija pateikė naujų politinių šios srities pasiūlymų, kad įtvirtintų teisės aktus, kuriais ekonomika būtų skatinama atsigauti (pvz., Reglamento dėl Europos strateginių investicijų fondo pasiūlymą (COM(2015) 10)), ir pradėtų reguliarias iniciatyvas, kuriomis siekiama įvertinti makroekonominę riziką ES valstybėse narėse (pvz., makroekonominio disbalanso procedūrą (anglų k.)). Daugiau informacijos apie Europos Komisijos iniciatyvas pateikta Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato svetainėje, kurioje pateikiama išsamesnės informacijos apie įvairius pastarojo laikotarpio prioritetus, visų pirma Investicijų planą Europai ir Europos semestrą.