Archive:Energijos gamyba ir importas

Duomenys išgauti 2020 m. birželio mėn.

Straipsnį planuojama atnaujinti 2021 m. spalio mėn.

This Statistics Explained article has been archived on 22 July 2021.

Highlights

2018 m. pirminės energijos gamybos apimtis ES buvo 9,2 proc. mažesnė nei prieš dešimtmetį.

2018 m. pagrindinė ES gamtinių dujų, žalios naftos ir akmens anglių tiekėja buvo Rusija.

ES 27 pirminės energijos gamyba pagal kuro rūšį 2008–2018 m.

Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo energijos, ypač nuo naftos ir gamtinių dujų, importo kelia politinį susirūpinimą dėl energijos tiekimo saugumo. Šiame straipsnyje aptariama pirminės energijos gamyba ES ir dėl gamybos ir vartojimo skirtumo didėjanti ES priklausomybė nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių. Iš tiesų 2018 m. daugiau nei pusė (58,2 proc.) ES bendrosios energijos gauta iš importuotų išteklių.

Full article

2008–2018 m. pirminės energijos gamyba mažėjo

2018 m. Europos Sąjungoje (ES) iš viso buvo pagaminta 635 mln. tonų naftos ekvivalentu (TNE) pirminės energijos – žr. 1 lentelę. Šis kiekis buvo tik 1 proc. mažesnis nei prieš metus. Taigi bendroji neigiama pastarųjų metų tendencija tęsėsi, išskyrus kelias išimtis: 2010 m., kai energijos gamyba padidėjo po palyginti ryškaus sumažėjimo 2009 m., sutapusio su pasauline finansų ir ekonomikos krize, ir 2012–2013 m. laikotarpį, kai vėl nustatytas nežymus padidėjimas. Vertinant ilgesnį laikotarpį, 2018 m. ES buvo pagaminta 9,2 proc. mažiau pirminės energijos nei prieš dešimtmetį. Bendrąją pirminės energijos gamybos mažėjimo tendenciją ES bent jau iš dalies galima paaiškinti tuo, kad seko žaliavos ir (arba) gamintojai manė, kad neekonomiška išnaudoti ribotus išteklius.

2018 m. iš ES valstybių narių daugiausia (21,7 proc. visos ES produkcijos) pirminės energijos pagaminta Prancūzijoje. Antroje vietoje buvo Vokietija (17,8 proc.), o toliau rikiavosi Lenkija (9,7 proc.) ir Italija (5,9 proc.). Pagrindiniai pokyčiai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, – 2,3, 1,2, 1,1 ir 1,1 proc. punktų padidėjusios Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir Švedijos dalys bendrame ES rodiklyje bei atitinkamai 3,9, 1,7 ir 1,6 proc. punktų sumažėjusios Nyderlandų, Vokietijos ir Danijos dalys.

Absoliučiaisiais dydžiais 14-oje iš 27 ES valstybių narių 2008–2018 m. laikotarpiu pirminės energijos gamybos mastas didėjo. Didžiausia gamybos plėtra nustatyta Italijoje (padidėjimas 4,5 TNE), po jos – Ispanijoje (4,4 mln. TNE), Švedijoje (4,0 mln. TNE), Airijoje (3,4 mln. TNE) ir Suomijoje (3,2 mln. TNE). Priešinga padėtis buvo Nyderlanduose, kur pirminės energijos gamyba sumažėjo 31,2 mln. TNE. Apie gamybos sumažėjimą daugiau kaip 10 mln. TNE taip pat pranešė Vokietija (−23,4 mln. TNE) ir Danija (−12,7 mln. TNE).

1 lentelė. Energijos gamyba 2008 ir 2018 m.
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

2018 m. pirminės energijos gamyba ES aprėpė įvairius išteklius, kurių svarbiausi (pagal dalį) buvo atsinaujinantieji energijos ištekliai (daugiau nei trečdalis, arba 34,2 proc. viso ES pagaminamo kiekio).

Branduolinė energija buvo antroje vietoje (30,8 proc.). Branduolinė energija buvo ypač svarbi Prancūzijai, kur ji siejama su 78,0 proc. nacionalinės pirminės energijos gamybos. Belgijoje ir Slovakijoje ši dalis viršijo tris penktadalius (atitinkamai 63,1 proc. ir 62,7 proc.). 10-oje kitų valstybių narių branduolinė energija sudarė mažiau nei pusę visos pirminės energijos gamybos. 14–oje ši energija apskritai nebuvo gaminama.

Šiek tiek mažiau nei penktadalis teko kietajam iškastiniam kurui (18,3 proc., daugiausia anglis), o gamtinių dujų dalis buvo beveik viena dešimtoji (9,3 proc.). Žalia nafta buvo vienintelis kitas svarbus pirminės energijos gamybos išteklius (3,4 proc.) (žr. 1 grafiką).

1 grafikas. ES 27 pirminės energijos gamyba 2018 m.
(viso kiekio proc., remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

Palyginti su visomis kitomis energijos rūšimis, ES labiausiai didėjo pirminės energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2008–2018 m. šis augimas buvo palyginti tolygus, tik 2011 m. buvo šiek tiek sumažėjęs (žr. 2 grafiką). Per šį laikotarpį gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių padidėjo 49,2 proc. Iš dalies ji pakeitė gamybą iš kitų energijos išteklių. Kitų išteklių gamyba iš esmės mažėjo, ypač gamtinių dujų (−46,4 proc.), žalios naftos (−35,3 proc.) ir kietojo iškastinio kuro (−27,9 proc.). Branduolinės energijos sektoriuje sumažėjimas buvo švelnesnis – 14,4 proc.

2 grafikas. ES 27 pirminės energijos gamyba pagal kuro rūšį 2008–2018 m.
(2008 m. = 100, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_bal_c)

Visa ES ir jos valstybės narės – grynieji energijos importuotojai

Dėl mažėjančios pirminės antracito, lignito, žalios naftos, gamtinių dujų, o pastaruoju metu – ir branduolinės energijos – gamybos norėdama patenkinti paklausą ES tampa vis labiau priklausoma nuo pirminės energijos produktų ir antrinių išvestinių produktų (pvz., gazolio ir dyzelino) importo, nors po pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės padėtis stabilizavosi. 2018 m. ES pirminės energijos importas viršijo eksportą 886 mln. TEN. Absoliučiaisiais dydžiais didžiausios grynosios energijos importuotojos buvo Vokietija, Italija, Prancūzija ir Ispanija. 2008 m. tik viena iš ES valstybių narių – Danija – eksportavo daugiau pirminės energijos nei importavo (buvo grynoji eksportuotoja), bet 2013 m. jos energijos importas viršijo eksportą ir ši tendencija tęsėsi kitus penkerius metus iki 2018 m. Taigi nuo 2013 m. visos 27 ES valstybės narės yra grynosios energijos importuotojos. Palyginti su gyventojų skaičiumi, 2018 m. didžiausios grynosios importuotojos buvo Liuksemburgas, Malta ir Belgija.

2 lentelė. Energijos grynasis importas 2008–2018 m.
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_bal_s) ir (demo_pjan)

ES importuojamos energijos kilmės šalys pastaraisiais metais šiek tiek keitėsi. Visą 2008–2018 m. laikotarpį pagrindinė pirminių energijos produktų (akmens anglių, žalios naftos ir gamtinių dujų) tiekėja liko Rusija (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Pagrindinės ES 27 importuotos pirminės energijos kilmės šalys 2008–2018 m.
(proc. importo iš ne ES 27)
Šaltiniai – Eurostatas (nrg_ti_sff), (nrg_ti_oil) ir (nrg_ti_gas)

2018 m. ES importavo 42,4 proc. akmens anglių iš Rusijos. Pastarąjį dešimtmetį, išskyrus 2012 m., Rusija nuosekliai buvo didžiausia ES akmens anglių tiekėja. Antrojoje vietoje 2018 m. buvo Jungtinės Valstijos: iš jų į ES importuota 18,6 proc. viso akmens anglių kiekio. 2008–2015 m. ES 27 akmens anglių importo iš Kolumbijos dalis padidėjo beveik dvigubai: nuo 11,7 proc. iki 21,1 proc., tačiau 2018 m. sumažėjo iki 13,4 proc.

Rusija taip pat buvo pagrindinė į ES importuojamos žalios naftos tiekėja. 2008 m. jos dalies rodiklis buvo 32,1 proc. ir svyravo nuo 35,6 proc. (tai taip pat buvo pikas, pasiektas 2011 m.) iki 29,8 proc. (mažiausia dalis, užregistruota 2018 m.). Santykinė ES žalios naftos tiekimo iš Irako dalis 2008–2018 m. sparčiai didėjo ir 2018 m. pasiekė 8,7 proc., taigi jis tapo antru pagal dydį žalios naftos tiekėju. Trečioje vietoje atsidūrė Saudo Arabija (7,4 proc.), kurios dalis 2008–2018 m. buvo palyginti stabili.

Iš Rusijos į ES importuojamų gamtinių dujų dalis 2008–2018 m. šiek tiek didėjo (nuo 39,4 proc. iki 40,4 proc.), tačiau buvo svyravimų: 2010 m. ši dalis buvo mažiausia (35,2 proc.), o 2013 m. – didžiausia (45,3 proc.). Per 3 lentelėje nurodytą laikotarpį Norvegija išliko antra pagal dydį į ES importuojamų gamtinių dujų tiekėja. Jos dalis lėtai mažėjo nuo 22,0 proc. 2008 m. iki 18,1 proc. 2018 m. Iš Alžyro (trečios pagal dydį tiekėjos) į ES tiektų gamtinių dujų dalis 2008–2018 m. mažėjo, o iš Kataro – beveik du kartus padidėjo.

Jei į ES bus importuojama tik iš kelių partnerių, gali kilti pavojus jos pirminės energijos tiekimo saugumui. 2018 m. beveik tris ketvirtadalius (70,3 proc.) gamtinių dujų ES importavo iš Rusijos, Norvegijos ir Alžyro. Panaši analizė rodo, kad beveik tris ketvirtadalius (74,3 proc.) akmens anglių ES importavo iš Rusijos, Jungtinių Valstijų ir Kolumbijos, o žalios naftos iš pagrindinių tiekėjų importuota mažiau: iš Rusijos, Irako ir Saudo Arabijos importuota žalia nafta sudarė maždaug pusę (45,9 proc.) ES importo.

Daugiau nei pusė ES energijos poreikių patenkinama importu

Per pastarąjį dešimtmetį ES priklausomybė nuo energijos importo labai nepasikeitė – nuo 58,4 proc. bendrosios energijos 2008 m. iki 58,2 proc. 2018 m. (žr. 3 grafiką). Aptariamuoju laikotarpiu ES grynasis energijos importas viršijo pirminę gamybą, kitaip tariant, daugiau nei pusė ES bendrojo energijos kiekio padengta grynuoju importu, o priklausomybės rodiklis viršijo 50,0 proc.

2008–2018 m. pastebėta keletas energetinės priklausomybės rodiklio pokyčių: 2008 m. pasiektas pikas (58,4 proc.), o 2013 m. – mažiausias rodiklis (53,9 proc.). Panagrinėjus išsamiau matyti, kad didžiausi 2018 m. rodikliai buvo susiję su žalia nafta (94,6 proc.) ir gamtinėmis dujomis (83,2 proc.), o mažiausias – su kietuoju iškastiniu kuru (43,6 proc.).

3 grafikas. ES 27 energetinės priklausomybės rodiklis 2008–2018 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąjį energijos kiekį, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_id)

2008–2018 m. ES priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš ES nepriklausančių šalių augo greičiau nei priklausomybė nuo kietojo iškastinio kuro (13,1 proc. punktų, palyginti su 2,1 proc. punktų). Priklausomybė nuo žalios naftos per tą patį laikotarpį išliko gana stabili.

Kadangi Danija nebebuvo grynoji eksportuotoja, jos energetinės priklausomybės rodiklis 2013 m. tapo teigiamas ir toks liko 2018 m., kaip ir visų kitų ES valstybių narių (žr. 4 grafiką). Mažiausi energetinės priklausomybės rodikliai 2018 m. buvo Estijos, Danijos, Rumunijos ir Švedijos, o Malta, Liuksemburgas ir Kipras buvo (beveik) visiškai priklausomos nuo pirminės energijos importo: jų priklausomybės rodikliai buvo nuo 92,4 proc. iki 97,8 proc.

2008–2018 m. pokyčių analizė rodo, kad Danija, Nyderlandai, Lietuva ir Lenkija tapo vis labiau priklausomos nuo energijos importo savo energijos poreikiams patenkinti ir šios tendencijos iš esmės gali būti susijusios su pirminės energijos gamybos nuosmukiu (savo ruožtu siejamu su žaliavų mažėjimu). Čekijos, Vokietijos ir Belgijos energetinės priklausomybės rodikliai taip pat augo, nors ir mažiau. Visų likusių ES valstybių narių energetinės priklausomybės rodikliai 2008–2018 m. mažėjo, o didžiausias pokytis užfiksuotas Estijoje, kur šis rodiklis sumažėjo nuo 27,5 proc. iki 0,7 proc. (−26,8 proc. punktų). Šie rodikliai taip pat labai sumažėjo Airijoje (−22,3 proc. punktų), Bulgarijoje (−15,8 proc. punktų) ir Latvijoje (−14,5 proc. punktų) dėl padidėjusio energijos vartojimo efektyvumo ir (arba) energijos rūšių derinio pakeitimo siekiant skatinti pirminės energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių.

4 grafikas. Energetinės priklausomybės (visi produktai) rodiklis 2008 ir 2018 m.
(proc. grynojo importo pagal bendrąjį energijos kiekį, remiantis tonomis naftos ekvivalentu)
Šaltinis – Eurostatas (nrg_ind_id)

Pagrindiniai duomenys: lentelės ir grafikai

Energijos gamyba ir importas. Lentelės ir grafikai (anglų k.)

Duomenų šaltiniai

Energijos pagrindiniai produktai, išgauti ar surinkti tiesiogiai iš gamtinių išteklių, vadinami pirminės energijos ištekliais, o energijos pagrindiniai produktai, pagaminti iš pirminės energijos išteklių perdirbimo gamyklose, vadinami išvestiniais produktais. Pirminės energijos gamyba yra šalies pirminės energijos išteklių gamyba, išgaunant ją iš gamtinių išteklių, pvz., anglies kasyklose, naftos telkiniuose, hidroelektrinėse arba gaminant biokurą. Kai pirminės produkcijos suvartojama daugiau nei pagaminama, trūkumą reikia padengti importuojant pirminius arba išvestinius produktus.

Šiluma, gauta reaktoriuje dėl branduolių dalijimosi, priskiriama prie pirminės branduolinės šilumos, dar vadinamos branduoline energija, gamybos. Ji vertinama pagal faktinę pagamintą šilumą arba pagal pateiktus bendrosios elektros energijos gamybos duomenis ir branduolinės elektrinės šiluminį naudingumo koeficientą. Anglies ir lignito pirminei gamybai priskiriami išgauto ar pagaminto kuro kiekiai, apskaičiuoti pašalinus inertinę medžiagą.

Energijos virsmas iš vienos formos kita, pvz., elektros ar šilumos gavyba šiluminėse elektrinėse arba kokso gamyba koksavimo krosnyse, pirmine gamyba nelaikomas.

Grynasis importas apskaičiuojamas iš importo atėmus atitinkamą eksportą. Importas – visas į šalies teritoriją įvežtas kiekis, išskyrus vežamą tranzitu (pvz., dujotiekiais ir naftotiekiais), o eksportas, atitinkamai, yra visas iš šalies teritorijos eksportuotas kiekis.

Aplinkybės

Daugiau nei pusę energijos ES importuoja iš ES nepriklausančių šalių, ir ši dalis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės didėjo (nors yra tam tikrų požymių, kad pastaraisiais metais priklausomybės rodiklis stabilizavosi). Didžioji energijos dalis į ES importuojama iš Rusijos, dėl kurios ginčų su tranzito šalimis pastaraisiais metais kilo energijos tiekimo sutrikimo pavojus. Dėl konflikto Ukrainoje susirūpinimas dėl energijos iš Rusijos tiekimo saugumo dar labiau išaugo. Naujos naftos ir dujų rinkų priemonės buvo skirtos užtikrinti, kad visos suinteresuotosios šalys imtųsi veiksmingų priemonių ir užkirstų kelią galimiems tiekimo sutrikimams bei švelnintų jų padarinius, taip pat nustatyti ES valstybių narių bendradarbiavimo tvarką, kuria būtų galima veiksmingai įveikti galimus didelius naftos ar dujų tiekimo sutrikimus. Be to, kad valstybės narės galėtų vieningai ir sparčiai veikti išskirtinėmis aplinkybėmis, nustatyta veiklos koordinavimo tvarka.

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija priėmė iniciatyvą Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija (KOM(2010) 639 galutinis). Šioje strategijoje apibrėžiami energetikos prioritetai 10 metų laikotarpiui ir siūlomi veiksmai, kurių galima imtis įvairiems uždaviniams spręsti, be kita ko: sukurti konkurencingų kainų ir saugaus tiekimo rinką; skatinti lyderystę technologijų srityje; veiksmingai derėtis su tarptautiniais partneriais (pavyzdžiui, palaikyti gerus santykius su ES energijos ir energijos tranzito šalių išorės tiekėjais). Toliau šioje srityje imtasi veiksmų pagal Energetikos strategiją iki 2030 m. (anglų k.), kurioje nustatytas klimato ir energetikos politikos pagrindas laikotarpiui iki 2030 m., ir Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. (anglų k.), kuriam numatyta iki 2050 m. 80–95 proc. sumažinti ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

2005 m. spalio mėn. įsteigusi Energijos bendriją (anglų k.) ES taip pat siekia į savo vidaus energijos rinką įtraukti kaimynines šalis. Siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, gali būti svarbus kiekvienas įvairių energijos išteklių, tiekėjų, transporto maršrutų ir būdų elementas. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendinamos kelios iniciatyvos plėtoti dujotiekius tarp Europos ir jos kaimynių rytuose ir pietuose. Iš jų būtų galima paminėti „Nord Stream“ (tarp Rusijos ir ES per Baltijos jūrą), pradėjusį veikti 2011 m. lapkričio mėn., ir Transadrijos dujotiekį (jungiantį Turkiją ir Italiją per Graikiją ir Albaniją, kad būtų galima tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono į ES). Manoma, kad vienas iš būdų sumažinti su ES energetine priklausomybe susijusį pavojų yra patikimas bendradarbiavimas su tiekimo, tranzito ir vartojimo šalimis, todėl 2011 m. rugsėjo mėn. Europos Komisija priėmė Komunikatą ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais (COM(2011) 539 galutinis).

Reaguodama į nuolatinį susirūpinimą dėl ES priklausomybės nuo importuojamos energijos, 2014 m. gegužės mėn. Europos Komisija paskelbė Energetinio saugumo strategiją (COM(2014) 330 final), kuria siekiama užtikrinti stabilų ir pakankamą energijos tiekimą. Be trumpalaikių priemonių, skirtų sustabdyto Rusijos dujų tiekimo ar tiekimo per Ukrainą sutrikimo poveikiui suvaldyti, strategijoje taip pat atsižvelgta į ilgalaikius tiekimo saugumo sunkumus ir pasiūlyti veiksmai penkiose srityse, įskaitant energijos gamybos Europos Sąjungoje didinimą ir išorės tiekimo ir susijusios infrastruktūros įvairinimą, taip pat vieningos pozicijos vykdant išorės energetikos politiką laikymąsi. 2015 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija (COM(2015) 80 final), kuriame tvirtinama, kad svarbus energijos (ypač dujų) tiekimo saugumo užtikrinimo aspektas yra visapusiškas susitarimų dėl energijos pirkimo iš ES nepriklausančių šalių laikymasis. Vėliau 2016 m. vasario mėn. Europos Komisija pateikė pasiūlymus dėl naujų ES dujų tiekimo saugumo taisyklių (COM(2016) 52 final) ir naujų taisyklių dėl ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių energetikos susitarimų ((COM(2016) 53 final).